„ RAKTAS APREIŠKIMUI: NUOLANKUMAS“
Laiške efeziečiams randame raktą į apaštališkąjį ar pranašišką regėjimą ir Dievo paslapčių atskleidimą: „Man, mažiau nei mažiausiam iš visų šventųjų, buvo duota ši malonė skelbti tarp pagonių neištiriamus Kristaus turtus...3:8Ef.
Kitaip tariant, tikrojo regėjimo pilnatvė suteikiama tokiems žmonėms kaip Paulius, kurie iš tikrųjų laiko save „mažiausiais iš visų šventųjų“. Pauliaus žodžiai nėra tik duoklė mandagumui ir pagarbai, ne tik oratoriška kalbos figūra. Jis iš tikrųjų laikė save tokiu.
Ir tai buvo tas pats apaštalas, kuriam Dievas davė tokius „nepaprastus“ apreiškimus, kad tuo pat metu buvo priverstas duoti jam „dyglį kūne“, „kad nesikelčiau dėl daugybės apreiškimų gausos“ (2 Kor. 12:7). Tačiau būtina suprasti, kas yra apaštališkasis charakteris. Tai yra giliausias nuolankumas, tai yra visiškas paklusnumas, kaip Kristus pakluso Tėvui. Štai kas yra apaštališkas arba pranašiškas charakteris. Tikram apaštalui ir tikram pranašui apreiškimas yra kažkas daugiau nei žinojimas. Tai visas jo gyvenimas, jo charakteris, jo supratimas apie Dievą; Su tuo jis ateina pas mus iš Dievo akivaizdos. Paulius nuoširdžiai, giliai, visa širdimi laikė save Viešpaties akivaizdoje „mažiausiu iš visų šventųjų“.
Tai nuostabus paradoksas; Kuo giliau pažįstame Dievą, tuo labiau laikome save „mažiausiais“. Užuot „išaukštinti apreiškimų gausos“, vis labiau suvokiame, kokie iš tikrųjų esame maži ir apgailėtini. Tai yra tikėjimo paradoksas, ir tai pasiekiama tik tikėjimu.
Tikro nuolankumo ir paklusnumo negalima išmokti, išsiugdyti savyje ar įskiepyti mokiniams. Tai Dievo atlygis, duotas, kai jūsų santykiai su Juo gilėja. Šis paties Dievo apreiškimas Jo neapsakomiausiose gelmėse veda žmogų prie tokio požiūrio į save. Apreiškimas to, kas mes esame, visiškai dera su apreiškimu to, kas Jis yra. Šie du apreiškimai būtinai eina koja kojon.
Artūras Katzas
Laiške efeziečiams randame raktą į apaštališkąjį ar pranašišką regėjimą ir Dievo paslapčių atskleidimą: „Man, mažiau nei mažiausiam iš visų šventųjų, buvo duota ši malonė skelbti tarp pagonių neištiriamus Kristaus turtus...3:8Ef.
Kitaip tariant, tikrojo regėjimo pilnatvė suteikiama tokiems žmonėms kaip Paulius, kurie iš tikrųjų laiko save „mažiausiais iš visų šventųjų“. Pauliaus žodžiai nėra tik duoklė mandagumui ir pagarbai, ne tik oratoriška kalbos figūra. Jis iš tikrųjų laikė save tokiu.
Ir tai buvo tas pats apaštalas, kuriam Dievas davė tokius „nepaprastus“ apreiškimus, kad tuo pat metu buvo priverstas duoti jam „dyglį kūne“, „kad nesikelčiau dėl daugybės apreiškimų gausos“ (2 Kor. 12:7). Tačiau būtina suprasti, kas yra apaštališkasis charakteris. Tai yra giliausias nuolankumas, tai yra visiškas paklusnumas, kaip Kristus pakluso Tėvui. Štai kas yra apaštališkas arba pranašiškas charakteris. Tikram apaštalui ir tikram pranašui apreiškimas yra kažkas daugiau nei žinojimas. Tai visas jo gyvenimas, jo charakteris, jo supratimas apie Dievą; Su tuo jis ateina pas mus iš Dievo akivaizdos. Paulius nuoširdžiai, giliai, visa širdimi laikė save Viešpaties akivaizdoje „mažiausiu iš visų šventųjų“.
Tai nuostabus paradoksas; Kuo giliau pažįstame Dievą, tuo labiau laikome save „mažiausiais“. Užuot „išaukštinti apreiškimų gausos“, vis labiau suvokiame, kokie iš tikrųjų esame maži ir apgailėtini. Tai yra tikėjimo paradoksas, ir tai pasiekiama tik tikėjimu.
Tikro nuolankumo ir paklusnumo negalima išmokti, išsiugdyti savyje ar įskiepyti mokiniams. Tai Dievo atlygis, duotas, kai jūsų santykiai su Juo gilėja. Šis paties Dievo apreiškimas Jo neapsakomiausiose gelmėse veda žmogų prie tokio požiūrio į save. Apreiškimas to, kas mes esame, visiškai dera su apreiškimu to, kas Jis yra. Šie du apreiškimai būtinai eina koja kojon.
Artūras Katzas
