Du riešutai
Du riešutai – abu su kevalais ir nesimato, kas yra už tų kevalų. Yra branduolys, jis išsivystęs ar iš viso tuščia viduje?
Taip ir su tikinčiaisiais: iš išorės visi turi dievobaimingumo išvaizdą, bet tik Dievas žino, kas yra žmogaus širdyje – tikras tikėjimas, ar tik tuščias apsimetinėjimas.
Jeremijo 31:33 Bet tokią sandorą Aš padarysiu su Izraelio namais: toms dienoms praėjus, Aš įdėsiu savo įstatymą į jų vidų ir įrašysiu į jų širdis. Aš būsiu jų Dievas, o jie bus mano tauta.
Yra krikščionys, kurie iš tikrųjų yra atgimę Dvasioje ir jie gavo Dievo prigimtį savo viduje ir jie negali nuodėmiauti, nes nuodėmė yra:
I Jono 3:4 Kiekvienas, kuris daro nuodėmę, laužo įstatymą. Nuodėmė – tai įstatymo laužymas.
Kadangi tikrai atgimusio krikščionio širdyje yra įrašytas Dievo įstatymas, dažniausiai jis net nesusimąstydamas laikosi Dievo įstatymų. Yra parašyta, kad tikėjimas be darbų yra miręs. Todėl tikintysis daro tuos darbus todėl, kad tai jį skatina daryti meilė ir gailestingumas žmonėms. Jis net nesusmąsto ar gerai daro, ar reikia to, ar ne, ar turės iš to naudos, ar ne. Tiesiog jį veda jo širdis taip daryti, o tiksliau Dievo prigimtis, esanti jame. Dievo įstatymas (principai) nebūna atskirai nuo Malonės. Jeigu Dievas reikalauja vykdyti Jo įsakymus (nes to nevykdymas yra nuodėmė) – Jis pats ir pasirūpina tuo,. Kad jo vaikeliai sugebėtų tuos įstatymus įvykdyti – suteikia Malonę, t. y. Savo jėgą tai išpildyti.
Visai kitoks yra antrasis riešutas – kurio viduje yra tuščia. Toks žmogus nėra atgimęs Dvasioje ir neturi Dievo prigimties, nors deklaruoja, kad yra atgimęs krikščionis. Jis elgiasi kaip krikščionis, kalba kaip krikščionis, bet klausimas – kokių motyvų skatinimas jis taip daro? Tik vienas Dievas žino jo motyvus. Tačiau „tuščių riešutų“ yra dviejų rūšių – vieni laikosi tik įstatymo, neturėdami jo įrašyto savo širdyje ir gerus darbus daro todėl, kad „taip reikia“, „taip krikščioniška“, o tikrasis motyvas - „mane pamatys kiti žmonės ir pagirs, jie žavėsis manim, koks aš geras, pasirodysiu koks aš „dievobaimingas“, galbūt man suteiks valdžią“. Negana to, norėdami pasirodyti dar „dievoteisesni“, žmonės prikūrė ir pridėjo prie Dievo įstatymo – savų įstatymų, bei tradicijų. Būtent toks „tikėjimas“ bei įstatymų laikymasis yra vadinamas Įstatymiškumu (legalizmu), būtent apie tokį „Įstatymo“ panaikinimą kalbėjo apaštalas Paulius savo laiškuose. Kuris neveda prie nieko gero, tik prie mirties ir niekas neišsigelbės įstatymiškų darbų darymu. Biblijoje aiškiai yra parašyta, kad yra 2 įstatymai: Dievo principai (Įstatymas) bei žmonių Įstatymiškumas bei tradicijos (Įstatymas).
Romiečiams 8:2 Nes gyvenimo Kristuje Jėzuje Dvasios įstatymas išlaisvino mane iš nuodėmės ir mirties įstatymo.
Mato 5:17 „Nemanykite, jog Aš atėjau panaikinti Įstatymo ar Pranašų. Ne panaikinti jų atėjau, bet įvykdyti.
Mato 5:18 Iš tiesų sakau jums: kol dangus ir žemė nepraeis, nė viena raidelė ir nė vienas brūkšnelis neišnyks iš Įstatymo, kol viskas išsipildys.
Klausimas – ar jau praėjo ir dangus, ir žemė? Ar jie jau baigė savo egzistavimą??? Taigi, šioje vietoje pasirodo antra „tuščio riešuto“ žmonių kategorija. Tai tie krikščionys, kurie taip pat nėra atgimę Dvasioje, bet jie neigia Įstatymą, bet pripažįsta tik Malonę. Tai kaip, prieš 100 metų buvęs judėjimas, vadinamas anarchistais. Tie žmonės, skelbė, kad nereikalingas joks įstatymas, darykim ką norim – visiška laisvė. Tačiau tokia „laisvė“ vadinama anarchija. Dažniausiai tokie anarchistų lyderiai būna charizmatiški žmonės, kurie, manipuliuodami žmonių emocijomis, bei entuziazmu, patraukia juos paskui save, žadėdami „šviesų rytojų“. Tačiau tas šviesus rytojus taip niekada ir neišaušta, lyderiai nugrimzta užmarštin, o į jų vietą stoja kitos charizmatiškos asmenybės. Ir vėl viskas kartojasi iš naujo. Tokie krikščionys galvoja, kad jeigu pasimeldė „atgailos“ malda – jis jau išgelbėtas ir jam visos nuodėmės atleistos. Tačiau tokie žmonės atkakliai nenori matyti, kad Dievo įstatymas neatšauktas, jis niekur nedingo ir jo nesilaikymas yra nuodėmė. Jie kaip stručiai kiša galvas į smėlį ir užsispyrę atsisako matyti tas Rašto vietas, kuriose kalbama apie tai, kad už nuodėmę ateina bausmė. Už neatleidimą – pragaro ugnis. Nesvarbu, kad žmogus save vadina krikščioniu ir aktyviai dalyvauja bažnyčios susirinkimuose. Kiekvienas mes atsakysime už save atskirai ir nebus priimtas pasiteisinimas, kad „taip pastorius mokino“. Ir tokios kategorijos žmonės, kurie neigia Dievo Įstatymą – dažniau nuklysta į kompromisus, dažniau būna apgauti įvairių „mokymų“ ir stebuklų vaikymosi.
Taigi – du riešutai, abu su kevalais ir iš išorės jų neatskirsi, kuris pilnas, o kuris tuščias.
Ką apie tai sako Raštas?
Mato 7:16 Jūs pažinsite juos iš vaisių. Argi kas gali priskinti vynuogių nuo erškėčių ar figų nuo usnių?!
Mato 7:18 Geras medis negali duoti blogų vaisių, o blogas – gerų.
Taigi, kas yra tas vaisius? Daugelis žmonių klaidingai mano, kad tai yra geri darbai: jeigu turi tarnavimą bažnyčioje, jeigu žmogus pasiekia lyderio poziciją, jeigu padeda vargšams. Taip, ir tai reikia daryti, ir tai yra labai svarbu. Tačiau tai nėra vaisius.
Tikrasis vaisius yra žmogaus charakteris – ar jis vaikšto Tiesoje, ar leidžia sau nukrypti į kompromisą ar „nekaltą“ melą. Ar žmogus yra gailestingas, kai tai jam net nenaudinga, ar yra „gailestingas“ kai to reikia. Ar žmogus stovi tvirtai savo tikėjime, ar nukrypsta į kompromisus.
Ar žmogus vadovaujasi Dievo žodžiu, nors tas pjauna jam per „gyvą mėsą“, ar tikintysis pritraukia Rašto vietą prie savo poreikių.
V.R. >
Du riešutai – abu su kevalais ir nesimato, kas yra už tų kevalų. Yra branduolys, jis išsivystęs ar iš viso tuščia viduje?
Taip ir su tikinčiaisiais: iš išorės visi turi dievobaimingumo išvaizdą, bet tik Dievas žino, kas yra žmogaus širdyje – tikras tikėjimas, ar tik tuščias apsimetinėjimas.
Jeremijo 31:33 Bet tokią sandorą Aš padarysiu su Izraelio namais: toms dienoms praėjus, Aš įdėsiu savo įstatymą į jų vidų ir įrašysiu į jų širdis. Aš būsiu jų Dievas, o jie bus mano tauta.
Yra krikščionys, kurie iš tikrųjų yra atgimę Dvasioje ir jie gavo Dievo prigimtį savo viduje ir jie negali nuodėmiauti, nes nuodėmė yra:
I Jono 3:4 Kiekvienas, kuris daro nuodėmę, laužo įstatymą. Nuodėmė – tai įstatymo laužymas.
Kadangi tikrai atgimusio krikščionio širdyje yra įrašytas Dievo įstatymas, dažniausiai jis net nesusimąstydamas laikosi Dievo įstatymų. Yra parašyta, kad tikėjimas be darbų yra miręs. Todėl tikintysis daro tuos darbus todėl, kad tai jį skatina daryti meilė ir gailestingumas žmonėms. Jis net nesusmąsto ar gerai daro, ar reikia to, ar ne, ar turės iš to naudos, ar ne. Tiesiog jį veda jo širdis taip daryti, o tiksliau Dievo prigimtis, esanti jame. Dievo įstatymas (principai) nebūna atskirai nuo Malonės. Jeigu Dievas reikalauja vykdyti Jo įsakymus (nes to nevykdymas yra nuodėmė) – Jis pats ir pasirūpina tuo,. Kad jo vaikeliai sugebėtų tuos įstatymus įvykdyti – suteikia Malonę, t. y. Savo jėgą tai išpildyti.
Visai kitoks yra antrasis riešutas – kurio viduje yra tuščia. Toks žmogus nėra atgimęs Dvasioje ir neturi Dievo prigimties, nors deklaruoja, kad yra atgimęs krikščionis. Jis elgiasi kaip krikščionis, kalba kaip krikščionis, bet klausimas – kokių motyvų skatinimas jis taip daro? Tik vienas Dievas žino jo motyvus. Tačiau „tuščių riešutų“ yra dviejų rūšių – vieni laikosi tik įstatymo, neturėdami jo įrašyto savo širdyje ir gerus darbus daro todėl, kad „taip reikia“, „taip krikščioniška“, o tikrasis motyvas - „mane pamatys kiti žmonės ir pagirs, jie žavėsis manim, koks aš geras, pasirodysiu koks aš „dievobaimingas“, galbūt man suteiks valdžią“. Negana to, norėdami pasirodyti dar „dievoteisesni“, žmonės prikūrė ir pridėjo prie Dievo įstatymo – savų įstatymų, bei tradicijų. Būtent toks „tikėjimas“ bei įstatymų laikymasis yra vadinamas Įstatymiškumu (legalizmu), būtent apie tokį „Įstatymo“ panaikinimą kalbėjo apaštalas Paulius savo laiškuose. Kuris neveda prie nieko gero, tik prie mirties ir niekas neišsigelbės įstatymiškų darbų darymu. Biblijoje aiškiai yra parašyta, kad yra 2 įstatymai: Dievo principai (Įstatymas) bei žmonių Įstatymiškumas bei tradicijos (Įstatymas).
Romiečiams 8:2 Nes gyvenimo Kristuje Jėzuje Dvasios įstatymas išlaisvino mane iš nuodėmės ir mirties įstatymo.
Mato 5:17 „Nemanykite, jog Aš atėjau panaikinti Įstatymo ar Pranašų. Ne panaikinti jų atėjau, bet įvykdyti.
Mato 5:18 Iš tiesų sakau jums: kol dangus ir žemė nepraeis, nė viena raidelė ir nė vienas brūkšnelis neišnyks iš Įstatymo, kol viskas išsipildys.
Klausimas – ar jau praėjo ir dangus, ir žemė? Ar jie jau baigė savo egzistavimą??? Taigi, šioje vietoje pasirodo antra „tuščio riešuto“ žmonių kategorija. Tai tie krikščionys, kurie taip pat nėra atgimę Dvasioje, bet jie neigia Įstatymą, bet pripažįsta tik Malonę. Tai kaip, prieš 100 metų buvęs judėjimas, vadinamas anarchistais. Tie žmonės, skelbė, kad nereikalingas joks įstatymas, darykim ką norim – visiška laisvė. Tačiau tokia „laisvė“ vadinama anarchija. Dažniausiai tokie anarchistų lyderiai būna charizmatiški žmonės, kurie, manipuliuodami žmonių emocijomis, bei entuziazmu, patraukia juos paskui save, žadėdami „šviesų rytojų“. Tačiau tas šviesus rytojus taip niekada ir neišaušta, lyderiai nugrimzta užmarštin, o į jų vietą stoja kitos charizmatiškos asmenybės. Ir vėl viskas kartojasi iš naujo. Tokie krikščionys galvoja, kad jeigu pasimeldė „atgailos“ malda – jis jau išgelbėtas ir jam visos nuodėmės atleistos. Tačiau tokie žmonės atkakliai nenori matyti, kad Dievo įstatymas neatšauktas, jis niekur nedingo ir jo nesilaikymas yra nuodėmė. Jie kaip stručiai kiša galvas į smėlį ir užsispyrę atsisako matyti tas Rašto vietas, kuriose kalbama apie tai, kad už nuodėmę ateina bausmė. Už neatleidimą – pragaro ugnis. Nesvarbu, kad žmogus save vadina krikščioniu ir aktyviai dalyvauja bažnyčios susirinkimuose. Kiekvienas mes atsakysime už save atskirai ir nebus priimtas pasiteisinimas, kad „taip pastorius mokino“. Ir tokios kategorijos žmonės, kurie neigia Dievo Įstatymą – dažniau nuklysta į kompromisus, dažniau būna apgauti įvairių „mokymų“ ir stebuklų vaikymosi.
Taigi – du riešutai, abu su kevalais ir iš išorės jų neatskirsi, kuris pilnas, o kuris tuščias.
Ką apie tai sako Raštas?
Mato 7:16 Jūs pažinsite juos iš vaisių. Argi kas gali priskinti vynuogių nuo erškėčių ar figų nuo usnių?!
Mato 7:18 Geras medis negali duoti blogų vaisių, o blogas – gerų.
Taigi, kas yra tas vaisius? Daugelis žmonių klaidingai mano, kad tai yra geri darbai: jeigu turi tarnavimą bažnyčioje, jeigu žmogus pasiekia lyderio poziciją, jeigu padeda vargšams. Taip, ir tai reikia daryti, ir tai yra labai svarbu. Tačiau tai nėra vaisius.
Tikrasis vaisius yra žmogaus charakteris – ar jis vaikšto Tiesoje, ar leidžia sau nukrypti į kompromisą ar „nekaltą“ melą. Ar žmogus yra gailestingas, kai tai jam net nenaudinga, ar yra „gailestingas“ kai to reikia. Ar žmogus stovi tvirtai savo tikėjime, ar nukrypsta į kompromisus.
Ar žmogus vadovaujasi Dievo žodžiu, nors tas pjauna jam per „gyvą mėsą“, ar tikintysis pritraukia Rašto vietą prie savo poreikių.
V.R. >
