Tikėjimas iš klausymo, paklydimas iš žiūrėjimo.
Kažkada žiūrėjau video ištrauką paskaitos vieno krikščionio, kuris pagal specialybę yra psichologas. Jis pasakojo, kad psichologai pastebėjo, kad jeigu žmogus žiūri į kitą žmogų (lektorių, pastorių, mokytoją) ir klauso, ką tas kalba, klausytojas nebegirdi kai kurių dalykų, kuriuos lektorius sako bei priima viską kaip absoliučią tiesą ir visiškai pasitiki tuo, ką išgirdo. Gaunasi kaip selektyvus girdėjimas arba kitaip, dingsta kritinis vertinimas to, ką išgirdo. Viskas yra priimama kaip neginčijama tiesa, nepastebint, kad išgirstame tekste yra įpinta melo. Tačiau, jeigu žmogus įdėmiai klauso lektoriaus nežiūrėdamas į jį, t. y. užsimerkęs ar nusisukęs, arba audio įrašą, jo kritinis vertinimas nedingsta, ir klausytojas sugeba pastebėti melą, fantaziją ar tiesiog nelogiškus elementus. Lygiai tas pat yra ir su tikinčiaisiais, kurie klauso pastorių pamokslų video įrašuose ar gyvai konferencijų salėse ir jie tiki kiekvienu iš pastoriaus lūpų išėjusiu žodžiu. Žmonės praranda budrumą, nebetikrina ar kalbėtojo žodžiai atitinka, kas parašyta Biblijoje, bet aklai pasitiki kalbančiu žmogumi.
II Timotiejui 4:3 Nes ateis laikas, kai žmonės nebepakęs sveiko mokslo, bet, pasidavę savo įgeidžiams, pasikvies sau mokytojus, kad tie dūzgentų ausyse;
Lygiai apie tokį patį reiškinį, kurį pastebėjo psichologai, galime perskaityti ir Biblijoje.
Viešpats Dievas įsakė žmogui: „Nuo kiekvieno sodo medžio tau leista valgyti,
bet nuo medžio pažinimo gero ir blogo nevalgyk, nes tą dieną, kurią valgysi jo vaisių, tikrai mirsi“.
Tačiau, velnias, gyvatės pavidalu, sukėlė Ievai abejonę iškreipdamas Dievo žodi: „Ar tikrai Dievas pasakė: ‘Nevalgykite nuo visų sodo medžių’?“ ir kai ji jam atsakė- įsivėlė į diskusiją- velnias turėjo galimybę toliau skleisti melą. Ir tada Ieva pažiūrėjo į tą medį:
Kai moteris pamatė, kad medžio vaisiai yra tinkami maistui, patrauklūs akims ir, vieną suvalgius, galima įsigyti išminties, ji paėmė jo vaisių, pati valgė ir davė savo vyrui, ir jis valgė.
Taigi, Ieva pirmiausiai pažiūrėjo į medį, o bežiūrint išsitrynė bet koks kritiškas vertinimas ir sutikrinimas su Dievo žodžiu. Ji patikėjo ne Dievu – ką žinojo nuo pat sutvėrimo, o tuo ką matė jos akys ir buvo akims patrauklu – kad medžio vaisiai yra tinkami valgymui, o tuo labiau norėjosi įgyti išminties (atskirai nuo Dievo, nors tikroji išmintis yra pas Dievą). Taip pat ir Adomas – jis patikėjo ne Dievu, ką Jis įsakė (nevalgyti), bet patikėjo žmogumi – tuo ką pasakė jam Ieva, kad uždrausti vaisiai iš tiesų yra „geri“. Todėl Adomas bei jo palikuonys ir buvo prakeikti bei išvaryti iš rojaus – nes jis pasitikėjo tuo, ką pasakė žmogus (Ieva).
Ir jie mirė dvasiškai, kaip ir pasakė Dievas, t. y. buvo atskirti nuo Dievo gyvybės:
24.Išvaręs žmogų, į rytus nuo Edeno sodo Viešpats pastatė cherubus su švytruojančiu ugniniu kardu saugoti kelią prie gyvybės medžio.
Tas pats principas apgauti žmones išliko iki šių dienų. Niekas nepasikeitė.
Tas pats metodas apgaudinėti žmones naudojamas ir televizijoje bei filmų industrijoje. Buvo atliktas kažkada taip pat psichologinis tyrimas, kurio metu nustatyta, kad vaikai, žiūrėdami filmus patiki tuo, kas ten rodoma jau po 8 sekundžių, suaugusieji patiki po 15-20 minučių. Todėl tiek daug žmonių, žiūrinčių tv serialus ir gyvenančių jais. Todėl tiek daug žmonių, tikinčių, kad visos žinios, transliuojamos per tv yra tiesa. Lygiai tas pats principas veikia ir „krikščioniškose“ bažnyčiose - „Kai moteris pamatė, kad medžio vaisiai yra tinkami maistui, patrauklūs akims...“. Svarbiausia – pamatė. O tada jau pamokslininkas tampa stabu ir užima Dievo vietą. Kaip buvo vienos „krikščionės“ pasakyti žodžiai: jeigu tu esi prieš tą pastorių – tu esi prieš mane. Akivaizdžiai tas pastorius moters gyvenime užėmė Dievo vietą ir tapo jos stabu, tikėjimo objektu, nors ji pati apie tai net nenutuokia. Labai gaila, tačiau tokių krikščionių yra labai daug, gal net dauguma. Jie klauso pamokslininko, kuris pasakoja visokias istorijas iš savo gyvenimo, atsitikimus kitų žmonių gyvenimuose, juokina auditoriją ir citatą iš Biblijos jie pamini vieną ar du kartus per visą pamokslą, net neišaiškinę jos. Jie ir negali išaiškinti, nes nėra gavę apreiškimo iš Dievo, nes ir nėra Dievo. Tai vilkai avies kailyje. Vienintelis dalykas ką, jie gali padaryti, tai išimti citatą iš konteksto ir pritempti ją prie savo situacijos. O krikščionys žiūri, klauso tai ir priima jo žodžius į širdį ir užmiega letargo miegu.
Tokia situacija man primena dar vieną dalyką, apie kurį skaičiau. Sovietiniais laikais, apie 1950-60 metus Turkmenijoje moterys po gimdymo galėdavo su kūdikiu pabūti tik 2 savaites namuose, o paskui turėdavo grįžti į darbą medvilnės laukuose. Jos imdavo savo kūdikius į laukus, paguldydavo juos pavėsyje ir, kad jie nerėktų bei netrukdytų dirbti, į burnas jiems įdėdavo savadarbius čiulptukus, išmirkytus opiuminių aguonų sultyse. Ir kūdikiai neberėkdavo nei kai būdavo alkani, nei kai prisišlapindavo ar prisikakodavo, nei kai musės juos būdavo aplipusios. Jie tiesiog miegodavo ir sapnuodavo sapnus. Lygiai tas pats yra šiais laikais krikščionybėje – žmonės miega ir sapnuoja sapnus. Jie vis dar kūdikiai, nors tiki jau po 15-20 metų. Apaštalas Paulius apie tai rašo 1 Kor. 3:
1Aš, broliai, negalėjau kalbėti jums kaip dvasiniams, bet kaip kūniškiems, kaip kūdikiams Kristuje.
2Maitinau jus pienu, ne tvirtu maistu, kurio jūs negalėjote priimti. Net ir dabar negalite,
3nes tebesate kūniški. Jeigu tarp jūsų pavydas, nesantaika ir susiskaldymai, – argi nesate kūniški? Argi nesielgiate grynai žmogiškai?
Laiške Žydams 5 skyriuje rašo:
11Apie tai mums reikėtų daug kalbėti, bet sunku jums išaiškinti, nes pasidarėte nerangūs klausyti.
Kodėl pasidarė nerangūs klausyti ? Nes pasidarė rangūs žiūrėti ir spręsti be Dievo. Pasidarė kaip dievai.
12Ir nors, žiūrint laiko, jūs jau turėtumėte būti mokytojai, iš tiesų reikia, kad jus vėl kas nors pamokytų Dievo žodžio pagrindų. Jūs tapote tokie, kuriems reikia pieno, o ne stipraus valgio.
13Juk kiekvienas, maitinamas pienu, dar nepatyręs teisumo žodyje, nes tebėra kūdikis.
14Tik subrendusiems dera stiprus maistas – tiems, kurie pratybomis išlavino savo pojūčius, kad atskirtų gera nuo blogo.
Ir 6 skyriuje:
1Todėl, palikę pradinį Kristaus mokymą, veržkimės prie tobulumo, užuot vėl dėję pamatus iš atsivertimo nuo negyvų darbų, iš tikėjimo Dievu,
2iš mokymo apie krikštus, rankų uždėjimo, mirusiųjų prikėlimo ir amžinybės teismo.
3Jei Dievas leis, ir tai padarysime.
4Kurie kartą jau buvo apšviesti, paragavo dangiškos dovanos, tapo Šventosios Dvasios dalininkais,
5paragavo gerojo Dievo žodžio bei ateinančio amžiaus jėgų
6ir atpuolė, tų nebeįmanoma vėl grąžinti naujai atgailai, nes jie kryžiuoja sau Dievo Sūnų ir išstato Jį viešai paniekai.
Mato 25:
1„Tada su dangaus karalyste bus panašiai kaip su dešimtimi mergaičių, kurios, pasiėmusios savo žibintus, išėjo pasitikti jaunikio.
2Penkios iš jų buvo protingos ir penkios kvailos.
3Kvailosios pasiėmė žibintus, bet nepasiėmė aliejaus.
4Protingosios kartu su žibintais pasiėmė induose ir aliejaus.
5Jaunikiui vėluojant, visos pradėjo snausti ir užmigo.
6Vidurnaktį pasigirdo šauksmas: ‘Štai jaunikis ateina! Išeikite jo pasitikti!’
7Tada visos mergaitės atsikėlė ir taisėsi žibintus.
8Kvailosios prašė protingųjų: ‘Duokite mums savo aliejaus, nes mūsų žibintai gęsta!’
9Protingosios atsakė: ‘Kad kartais nepristigtų ir mums, ir jums, verčiau eikite pas pardavėjus ir nusipirkite’.
10Joms beeinant pirkti, atėjo jaunikis. Kurios buvo pasiruošusios, įėjo kartu su juo į vestuves, ir durys buvo uždarytos.
11Vėliau atėjo ir anos mergaitės ir ėmė prašyti: ‘Viešpatie, viešpatie, atidaryk mums!’
12O jis atsakė: ‘Iš tiesų sakau jums: aš jūsų nepažįstu!’
13Taigi budėkite, nes nežinote nei dienos, nei valandos, kurią Žmogaus Sūnus ateis“.
Miegančiam žmogui žibintas nereikalingas. Tačiau pagrindinis elementas šioje istorijoje buvo aliejus, nes be aliejaus žibintas nenaudingas. Biblijoje aliejus yra Šventosios Dvasios simbolis. Šventoji Dvasia yra Tiesos Dvasia (Jono 15:26, 16:13). Kas tiki vilkų skleidžiamais melais ir neieško Tiesos, negyvena Tiesoje ir nekalba Tiesos, net ir savo nenaudai – tas neturi savyje Šventosios Dvasios. Toks žmogus kaip viena iš penkių paikų mergaičių. Jos neįeis į Dievo karalystę, nors ir buvo nuotakos. Gyventi Tiesoje ir kalbėti tik Tiesą, nieko nepagražinant ir neslepiant yra sunku, reikia drąsos ir tai ugdo charakterį, nes žmonės nemėgsta tokių. Net ir kvailosios nuotakos, kurios miega, užliūliuotos gražių istorijų per pamokslus, melagingo mokymo, kad gyvenimas malonėje yra nuolatinė šventė, nėra jokių sunkumų, jokių persekiojimų, šmeižtų ir išbandymų, nėra mirties sau ant kryžiaus. Tokie pamokslai yra melas, vedantis krikščionis į letargo miegą ir mirtį be Dievo (kaip Ieva su Adomu išvaryti iš rojaus ir nebeprileidžiami prie gyvybės medžio, nes tokios „istorijos ir melagingi mokymai“ yra dvasiniai nuodai – lėtai, bet užtikrintai nuodijantys klausančius ir vedantys prie mirties).
Skaitykite Dievo žodį, nepraleisdami nepatogių vietų, atidžiai tikrinkite kiekvieną žodį, išėjusį iš žmogaus lūpų, jei kas sako atskirą citatą – paskaitykite ir visą jos kontekstą, kad nebūtumėte apgauti, kad žinotumėte kokioje situacijoje Viešpats tai pasakė ir kam pasakė. Melskitės ir prašykite dvasių skyrimo dovanos (nepradėsite matyti angelų ar demonų kaip kai kurie meluoja), bet pradėsite skirti kas sako tiesą, o kas kalba piktojo vardu. O svarbiausia – prašykite Dievo, kad leistų jums pažinti Tiesą ne savomis pastangomis, o Jo išmintimi. Meldžiu jus – atsibuskite, būkite išmintingos mergelės, nes Viešpaties laikas jau labai arti.
V.R.
Kažkada žiūrėjau video ištrauką paskaitos vieno krikščionio, kuris pagal specialybę yra psichologas. Jis pasakojo, kad psichologai pastebėjo, kad jeigu žmogus žiūri į kitą žmogų (lektorių, pastorių, mokytoją) ir klauso, ką tas kalba, klausytojas nebegirdi kai kurių dalykų, kuriuos lektorius sako bei priima viską kaip absoliučią tiesą ir visiškai pasitiki tuo, ką išgirdo. Gaunasi kaip selektyvus girdėjimas arba kitaip, dingsta kritinis vertinimas to, ką išgirdo. Viskas yra priimama kaip neginčijama tiesa, nepastebint, kad išgirstame tekste yra įpinta melo. Tačiau, jeigu žmogus įdėmiai klauso lektoriaus nežiūrėdamas į jį, t. y. užsimerkęs ar nusisukęs, arba audio įrašą, jo kritinis vertinimas nedingsta, ir klausytojas sugeba pastebėti melą, fantaziją ar tiesiog nelogiškus elementus. Lygiai tas pat yra ir su tikinčiaisiais, kurie klauso pastorių pamokslų video įrašuose ar gyvai konferencijų salėse ir jie tiki kiekvienu iš pastoriaus lūpų išėjusiu žodžiu. Žmonės praranda budrumą, nebetikrina ar kalbėtojo žodžiai atitinka, kas parašyta Biblijoje, bet aklai pasitiki kalbančiu žmogumi.
II Timotiejui 4:3 Nes ateis laikas, kai žmonės nebepakęs sveiko mokslo, bet, pasidavę savo įgeidžiams, pasikvies sau mokytojus, kad tie dūzgentų ausyse;
Lygiai apie tokį patį reiškinį, kurį pastebėjo psichologai, galime perskaityti ir Biblijoje.
Viešpats Dievas įsakė žmogui: „Nuo kiekvieno sodo medžio tau leista valgyti,
bet nuo medžio pažinimo gero ir blogo nevalgyk, nes tą dieną, kurią valgysi jo vaisių, tikrai mirsi“.
Tačiau, velnias, gyvatės pavidalu, sukėlė Ievai abejonę iškreipdamas Dievo žodi: „Ar tikrai Dievas pasakė: ‘Nevalgykite nuo visų sodo medžių’?“ ir kai ji jam atsakė- įsivėlė į diskusiją- velnias turėjo galimybę toliau skleisti melą. Ir tada Ieva pažiūrėjo į tą medį:
Kai moteris pamatė, kad medžio vaisiai yra tinkami maistui, patrauklūs akims ir, vieną suvalgius, galima įsigyti išminties, ji paėmė jo vaisių, pati valgė ir davė savo vyrui, ir jis valgė.
Taigi, Ieva pirmiausiai pažiūrėjo į medį, o bežiūrint išsitrynė bet koks kritiškas vertinimas ir sutikrinimas su Dievo žodžiu. Ji patikėjo ne Dievu – ką žinojo nuo pat sutvėrimo, o tuo ką matė jos akys ir buvo akims patrauklu – kad medžio vaisiai yra tinkami valgymui, o tuo labiau norėjosi įgyti išminties (atskirai nuo Dievo, nors tikroji išmintis yra pas Dievą). Taip pat ir Adomas – jis patikėjo ne Dievu, ką Jis įsakė (nevalgyti), bet patikėjo žmogumi – tuo ką pasakė jam Ieva, kad uždrausti vaisiai iš tiesų yra „geri“. Todėl Adomas bei jo palikuonys ir buvo prakeikti bei išvaryti iš rojaus – nes jis pasitikėjo tuo, ką pasakė žmogus (Ieva).
Ir jie mirė dvasiškai, kaip ir pasakė Dievas, t. y. buvo atskirti nuo Dievo gyvybės:
24.Išvaręs žmogų, į rytus nuo Edeno sodo Viešpats pastatė cherubus su švytruojančiu ugniniu kardu saugoti kelią prie gyvybės medžio.
Tas pats principas apgauti žmones išliko iki šių dienų. Niekas nepasikeitė.
Tas pats metodas apgaudinėti žmones naudojamas ir televizijoje bei filmų industrijoje. Buvo atliktas kažkada taip pat psichologinis tyrimas, kurio metu nustatyta, kad vaikai, žiūrėdami filmus patiki tuo, kas ten rodoma jau po 8 sekundžių, suaugusieji patiki po 15-20 minučių. Todėl tiek daug žmonių, žiūrinčių tv serialus ir gyvenančių jais. Todėl tiek daug žmonių, tikinčių, kad visos žinios, transliuojamos per tv yra tiesa. Lygiai tas pats principas veikia ir „krikščioniškose“ bažnyčiose - „Kai moteris pamatė, kad medžio vaisiai yra tinkami maistui, patrauklūs akims...“. Svarbiausia – pamatė. O tada jau pamokslininkas tampa stabu ir užima Dievo vietą. Kaip buvo vienos „krikščionės“ pasakyti žodžiai: jeigu tu esi prieš tą pastorių – tu esi prieš mane. Akivaizdžiai tas pastorius moters gyvenime užėmė Dievo vietą ir tapo jos stabu, tikėjimo objektu, nors ji pati apie tai net nenutuokia. Labai gaila, tačiau tokių krikščionių yra labai daug, gal net dauguma. Jie klauso pamokslininko, kuris pasakoja visokias istorijas iš savo gyvenimo, atsitikimus kitų žmonių gyvenimuose, juokina auditoriją ir citatą iš Biblijos jie pamini vieną ar du kartus per visą pamokslą, net neišaiškinę jos. Jie ir negali išaiškinti, nes nėra gavę apreiškimo iš Dievo, nes ir nėra Dievo. Tai vilkai avies kailyje. Vienintelis dalykas ką, jie gali padaryti, tai išimti citatą iš konteksto ir pritempti ją prie savo situacijos. O krikščionys žiūri, klauso tai ir priima jo žodžius į širdį ir užmiega letargo miegu.
Tokia situacija man primena dar vieną dalyką, apie kurį skaičiau. Sovietiniais laikais, apie 1950-60 metus Turkmenijoje moterys po gimdymo galėdavo su kūdikiu pabūti tik 2 savaites namuose, o paskui turėdavo grįžti į darbą medvilnės laukuose. Jos imdavo savo kūdikius į laukus, paguldydavo juos pavėsyje ir, kad jie nerėktų bei netrukdytų dirbti, į burnas jiems įdėdavo savadarbius čiulptukus, išmirkytus opiuminių aguonų sultyse. Ir kūdikiai neberėkdavo nei kai būdavo alkani, nei kai prisišlapindavo ar prisikakodavo, nei kai musės juos būdavo aplipusios. Jie tiesiog miegodavo ir sapnuodavo sapnus. Lygiai tas pats yra šiais laikais krikščionybėje – žmonės miega ir sapnuoja sapnus. Jie vis dar kūdikiai, nors tiki jau po 15-20 metų. Apaštalas Paulius apie tai rašo 1 Kor. 3:
1Aš, broliai, negalėjau kalbėti jums kaip dvasiniams, bet kaip kūniškiems, kaip kūdikiams Kristuje.
2Maitinau jus pienu, ne tvirtu maistu, kurio jūs negalėjote priimti. Net ir dabar negalite,
3nes tebesate kūniški. Jeigu tarp jūsų pavydas, nesantaika ir susiskaldymai, – argi nesate kūniški? Argi nesielgiate grynai žmogiškai?
Laiške Žydams 5 skyriuje rašo:
11Apie tai mums reikėtų daug kalbėti, bet sunku jums išaiškinti, nes pasidarėte nerangūs klausyti.
Kodėl pasidarė nerangūs klausyti ? Nes pasidarė rangūs žiūrėti ir spręsti be Dievo. Pasidarė kaip dievai.
12Ir nors, žiūrint laiko, jūs jau turėtumėte būti mokytojai, iš tiesų reikia, kad jus vėl kas nors pamokytų Dievo žodžio pagrindų. Jūs tapote tokie, kuriems reikia pieno, o ne stipraus valgio.
13Juk kiekvienas, maitinamas pienu, dar nepatyręs teisumo žodyje, nes tebėra kūdikis.
14Tik subrendusiems dera stiprus maistas – tiems, kurie pratybomis išlavino savo pojūčius, kad atskirtų gera nuo blogo.
Ir 6 skyriuje:
1Todėl, palikę pradinį Kristaus mokymą, veržkimės prie tobulumo, užuot vėl dėję pamatus iš atsivertimo nuo negyvų darbų, iš tikėjimo Dievu,
2iš mokymo apie krikštus, rankų uždėjimo, mirusiųjų prikėlimo ir amžinybės teismo.
3Jei Dievas leis, ir tai padarysime.
4Kurie kartą jau buvo apšviesti, paragavo dangiškos dovanos, tapo Šventosios Dvasios dalininkais,
5paragavo gerojo Dievo žodžio bei ateinančio amžiaus jėgų
6ir atpuolė, tų nebeįmanoma vėl grąžinti naujai atgailai, nes jie kryžiuoja sau Dievo Sūnų ir išstato Jį viešai paniekai.
Mato 25:
1„Tada su dangaus karalyste bus panašiai kaip su dešimtimi mergaičių, kurios, pasiėmusios savo žibintus, išėjo pasitikti jaunikio.
2Penkios iš jų buvo protingos ir penkios kvailos.
3Kvailosios pasiėmė žibintus, bet nepasiėmė aliejaus.
4Protingosios kartu su žibintais pasiėmė induose ir aliejaus.
5Jaunikiui vėluojant, visos pradėjo snausti ir užmigo.
6Vidurnaktį pasigirdo šauksmas: ‘Štai jaunikis ateina! Išeikite jo pasitikti!’
7Tada visos mergaitės atsikėlė ir taisėsi žibintus.
8Kvailosios prašė protingųjų: ‘Duokite mums savo aliejaus, nes mūsų žibintai gęsta!’
9Protingosios atsakė: ‘Kad kartais nepristigtų ir mums, ir jums, verčiau eikite pas pardavėjus ir nusipirkite’.
10Joms beeinant pirkti, atėjo jaunikis. Kurios buvo pasiruošusios, įėjo kartu su juo į vestuves, ir durys buvo uždarytos.
11Vėliau atėjo ir anos mergaitės ir ėmė prašyti: ‘Viešpatie, viešpatie, atidaryk mums!’
12O jis atsakė: ‘Iš tiesų sakau jums: aš jūsų nepažįstu!’
13Taigi budėkite, nes nežinote nei dienos, nei valandos, kurią Žmogaus Sūnus ateis“.
Miegančiam žmogui žibintas nereikalingas. Tačiau pagrindinis elementas šioje istorijoje buvo aliejus, nes be aliejaus žibintas nenaudingas. Biblijoje aliejus yra Šventosios Dvasios simbolis. Šventoji Dvasia yra Tiesos Dvasia (Jono 15:26, 16:13). Kas tiki vilkų skleidžiamais melais ir neieško Tiesos, negyvena Tiesoje ir nekalba Tiesos, net ir savo nenaudai – tas neturi savyje Šventosios Dvasios. Toks žmogus kaip viena iš penkių paikų mergaičių. Jos neįeis į Dievo karalystę, nors ir buvo nuotakos. Gyventi Tiesoje ir kalbėti tik Tiesą, nieko nepagražinant ir neslepiant yra sunku, reikia drąsos ir tai ugdo charakterį, nes žmonės nemėgsta tokių. Net ir kvailosios nuotakos, kurios miega, užliūliuotos gražių istorijų per pamokslus, melagingo mokymo, kad gyvenimas malonėje yra nuolatinė šventė, nėra jokių sunkumų, jokių persekiojimų, šmeižtų ir išbandymų, nėra mirties sau ant kryžiaus. Tokie pamokslai yra melas, vedantis krikščionis į letargo miegą ir mirtį be Dievo (kaip Ieva su Adomu išvaryti iš rojaus ir nebeprileidžiami prie gyvybės medžio, nes tokios „istorijos ir melagingi mokymai“ yra dvasiniai nuodai – lėtai, bet užtikrintai nuodijantys klausančius ir vedantys prie mirties).
Skaitykite Dievo žodį, nepraleisdami nepatogių vietų, atidžiai tikrinkite kiekvieną žodį, išėjusį iš žmogaus lūpų, jei kas sako atskirą citatą – paskaitykite ir visą jos kontekstą, kad nebūtumėte apgauti, kad žinotumėte kokioje situacijoje Viešpats tai pasakė ir kam pasakė. Melskitės ir prašykite dvasių skyrimo dovanos (nepradėsite matyti angelų ar demonų kaip kai kurie meluoja), bet pradėsite skirti kas sako tiesą, o kas kalba piktojo vardu. O svarbiausia – prašykite Dievo, kad leistų jums pažinti Tiesą ne savomis pastangomis, o Jo išmintimi. Meldžiu jus – atsibuskite, būkite išmintingos mergelės, nes Viešpaties laikas jau labai arti.
V.R.
