Tėve, atleisk jiems....
Man žmogui, kuris esu karštas savo charkteriu ir pamačius neteisybę sunku susivaldyti, bet mane stebino, skaitant biblija pranašų, apaštalų ir Jėzaus, sugėbėjimas atleisti iš karto ir neįsižeisti. Kodėl jie sugebėdavo atsakyti griežtai nedorėliams, bet neįsižeisdavo ?
O gi viskas labai paprasta, kaip visada. Pasižiūrėkime į Steponą tai manau pats ryškiausias pavyzdys:
Apš.6:8 Steponas, pilnas tikėjimo ir jėgos, darė žmonėse didžių stebuklų ir ženklų.
9 Tuomet pakilo kai kurie iš vadinamosios libertinų sinagogos, iš kirėniečių, aleksandriečių ir iš Kilikijos bei Azijos ir ėmė ginčytis su Steponu.
10 Tačiau jie negalėjo atsispirti išminčiai ir Dvasiai, kurios įkvėptas jis kalbėjo.
11 Tada jie papirko keletą vyrų, kad tie sakytų: „Mes girdėjome jį piktžodžiaujant Mozei ir Dievui“.
12 Taip jie sukurstė minią, vyresniuosius bei Rašto žinovus, užpuolę sučiupo jį ir nusivedė į sinedrioną.
13 Ten pastatė melagingus liudytojus, kurie tvirtino: „Šitas žmogus nesiliauja kalbėjęs prieš šventąją vietą ir Įstatymą.
14 Mes girdėjome jį sakant, kad Jėzus iš Nazareto išgriaus šią vietą ir pakeis Mozės perduotus mums papročius“.
Jis daro gera žmonėms, netgi labai gera, nes darė žmonėse didžių stebuklų ir ženklų.
Bet, jis jiems taip atsakinėjo, kad tie, kurie jam prieštaravo negalėjo atsispirti. Ne Stepono išminčiai, o išminčiai ir dvasiai, kurios jis įkvėptas kalbėjo. Tada jie pradėjo šmeižikišką kompaniją ir Steponui manau buvo skaudu ir jis turėjo pagrindo įsižeisti, supykti ir t.t., bet jis dėja nesupyko, jis išmities ir dvasios įkvėptas jiems atsakė jiems, o jie klausėsi kol neparasidėjo iš Stepono lūpų eiti kaltinimai:
Apš.7:51 Jūs, kietasprandžiai, neapipjaustytomis širdimis ir ausimis! Jūs, kaip ir jūsų tėvai, visuomet priešinatės Šventajai Dvasiai.
52 Kurio iš pranašų nepersekiojo jūsų tėvai? Jie užmušė iš anksto skelbusius Teisiojo atėjimą. Jo išdavėjais ir žudikais dabar esate jūs.
53 Jūs, kurie gavote Įstatymą, paskelbtą per angelus, bet jo nesilaikėte“.
54 Tie žodžiai jiems draskė širdį, ir jie griežė ant jo dantimis.
Bet ar tai buvo Stenono kaltinimai ? Dėja ne jis buvo įkvėptas tai sakyti išmities ir dvasios. Kokios dvasios ? ir iš kur ta išmitis ? Tai buvo Dievo išmintis ir tai buvo Dievo dvasios įkvėptas tai kalbėjo.
55 O Steponas, kupinas Šventosios Dvasios, žvelgė į dangų ir išvydo Dievo šlovę ir Jėzų, stovintį Dievo dešinėje.
56 Jis tarė: „Štai regiu atsivėrusį dangų ir Žmogaus Sūnų, stovintį Dievo dešinėje“.
Ir po šių įkvėptų į jo lūpas žodžių kuriuos išsakė Steponas, jie puolė Steponą ir :
57 Tada, baisiai rėkdami, jie užsikimšo ausis ir visi kaip vienas puolė jį,
58 išsitempė už miesto ir užmėtė akmenimis. Liudytojai padėjo savo drabužius prie kojų vieno jauno vyro, vardu Sauliaus.
59 Taip jie mušė akmenimis Steponą, o jis šaukė: „Viešpatie Jėzau, priimk mano dvasią!“
60 Pagaliau suklupęs jis galingu balsu sušuko: „Viešpatie, neįskaityk jiems šios nuodėmės!“ Ir, tai ištaręs, užmigo.
Kaip matome jie Steponą užmėte akmenimis, bet paskutiniai Stepono žodžiai buvo "Viešpatie, neįskaityk jiems šios nuodėmės!"
Kodėl ? Steponas neįsižeidė, nors jis nieko blogo nepadrė atvirkščiai darė labai gerai jiems ir kalbėjo tiesą ?
Analogiškasi elgėsi Jėzus ir jo paskutiniai žodžiai ant Kryžaisu buvo analogiški.
Luko 23:34 Jėzus tarė: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro“
O gi viskas paparasta. Jėzus nekalbėjo iš savęs.
Jono 5:19 Jėzus jiems atsakė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: Sūnus nieko negali daryti iš savęs, o vien tai, ką mato darant Tėvą; nes ką Jisai daro, lygiai daro ir Sūnus.
Jono 5:30 Iš savęs Aš nieko negaliu daryti. Aš teisiu, kaip girdžiu, ir mano teismas teisingas, nes Aš ieškau ne savo valios, bet valios Tėvo, kuris mane siuntė“.
Sūnus negali nieko saryti iš savęs, jis daro tik tai ką mato tėvą darant !!! Jėzus buvo tarnas toks pat kaip ir pranašai, tik Dievo sūnus, apie kurios kalbėjo Jėzus palyginime apie išnuomuotą vynuogyną:
Mt.21:33 „Pasiklausykite kito palyginimo. Buvo vienas šeimininkas, kuris pasodino vynuogyną, aptvėrė jį tvora, įrengė spaustuvą, pastatė bokštą, išnuomojo vynininkams ir iškeliavo į tolimą šalį.
34 Atėjus vaisių metui, jis nusiuntė savo tarnus pas vynininkus atsiimti savo vaisių.
35 Bet vynininkai, nutvėrę jo tarnus, vieną primušė, kitą nužudė, o trečią užmėtė akmenimis.
36 Jis vėl nusiuntė tarnų, daugiau negu pirma. Bet vynininkai ir su šitais pasielgė kaip su anais.
37 Galiausiai jis išsiuntė pas juos savo sūnų, sakydamas: ‘Jie gerbs mano sūnų’.
38 Tačiau vynininkai, išvydę sūnų, ėmė kalbėtis: ‘Tai paveldėtojas! Eime, užmuškime jį ir pagrobkime palikimą’.
39 Nutvėrę jie išmetė jį iš vynuogyno ir užmušė
Šiame palyginime mes suvokiam, kad kalbama apie Dievo tarnus kurie paklusniai pasiųsti darė savo darbą. Juos mušė užmėtydavo akmenimis kaip Steponą arba užmušdavo kitaip. Bet nė vienas iš jų neįsižeidavo. Kodėl ?
O atsakymas yra čia: "Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro“
Jėzus prašo Tėvo jiems atleisti, nes tai ką jis atnešė į šią žemę buvo ne jo, o Tėvo ir jis kalbėjo ir darė tik tai kas buvo kalbama ir daroma Tėvo. Todėl ir prašo tiek Jėzus, tiek Steponas, kad Tėvas jiems atleistų, nes jie yra tik savo Dievo pasiuntiniai ir pykti ar atleisti turi šeinininkas. Jie tik vergai kaliniai ir tarnai. Jie tik Dievo įrankiai šioje žemėje, atlieksntys šeimininko įsakymą, todėl jie ir neisižeidavo ir nesupykdavo ir tuo labiau nekerštaudavo.
Jie visada išlikdavo ramūs ir orūs. Jie supradavo, kad tie, kurie lakėsi svetimo vynuogyno kaip savo, nesuvokė ko jie atsisako ir nesuvokė ką darą. Jiems realiai buvo tų žmnių gaila, nes jie savo noru atstumdavo ir atstumia Dievą iki šiol.
Todėl aš irgi nuo šios dienos stengsiuosi nebepykti ant tų žmonių ir jiems atleisti, nes jie ne manę įžeidinėja, muša ir atstumia, bet patį Dievą.
A.R.
Man žmogui, kuris esu karštas savo charkteriu ir pamačius neteisybę sunku susivaldyti, bet mane stebino, skaitant biblija pranašų, apaštalų ir Jėzaus, sugėbėjimas atleisti iš karto ir neįsižeisti. Kodėl jie sugebėdavo atsakyti griežtai nedorėliams, bet neįsižeisdavo ?
O gi viskas labai paprasta, kaip visada. Pasižiūrėkime į Steponą tai manau pats ryškiausias pavyzdys:
Apš.6:8 Steponas, pilnas tikėjimo ir jėgos, darė žmonėse didžių stebuklų ir ženklų.
9 Tuomet pakilo kai kurie iš vadinamosios libertinų sinagogos, iš kirėniečių, aleksandriečių ir iš Kilikijos bei Azijos ir ėmė ginčytis su Steponu.
10 Tačiau jie negalėjo atsispirti išminčiai ir Dvasiai, kurios įkvėptas jis kalbėjo.
11 Tada jie papirko keletą vyrų, kad tie sakytų: „Mes girdėjome jį piktžodžiaujant Mozei ir Dievui“.
12 Taip jie sukurstė minią, vyresniuosius bei Rašto žinovus, užpuolę sučiupo jį ir nusivedė į sinedrioną.
13 Ten pastatė melagingus liudytojus, kurie tvirtino: „Šitas žmogus nesiliauja kalbėjęs prieš šventąją vietą ir Įstatymą.
14 Mes girdėjome jį sakant, kad Jėzus iš Nazareto išgriaus šią vietą ir pakeis Mozės perduotus mums papročius“.
Jis daro gera žmonėms, netgi labai gera, nes darė žmonėse didžių stebuklų ir ženklų.
Bet, jis jiems taip atsakinėjo, kad tie, kurie jam prieštaravo negalėjo atsispirti. Ne Stepono išminčiai, o išminčiai ir dvasiai, kurios jis įkvėptas kalbėjo. Tada jie pradėjo šmeižikišką kompaniją ir Steponui manau buvo skaudu ir jis turėjo pagrindo įsižeisti, supykti ir t.t., bet jis dėja nesupyko, jis išmities ir dvasios įkvėptas jiems atsakė jiems, o jie klausėsi kol neparasidėjo iš Stepono lūpų eiti kaltinimai:
Apš.7:51 Jūs, kietasprandžiai, neapipjaustytomis širdimis ir ausimis! Jūs, kaip ir jūsų tėvai, visuomet priešinatės Šventajai Dvasiai.
52 Kurio iš pranašų nepersekiojo jūsų tėvai? Jie užmušė iš anksto skelbusius Teisiojo atėjimą. Jo išdavėjais ir žudikais dabar esate jūs.
53 Jūs, kurie gavote Įstatymą, paskelbtą per angelus, bet jo nesilaikėte“.
54 Tie žodžiai jiems draskė širdį, ir jie griežė ant jo dantimis.
Bet ar tai buvo Stenono kaltinimai ? Dėja ne jis buvo įkvėptas tai sakyti išmities ir dvasios. Kokios dvasios ? ir iš kur ta išmitis ? Tai buvo Dievo išmintis ir tai buvo Dievo dvasios įkvėptas tai kalbėjo.
55 O Steponas, kupinas Šventosios Dvasios, žvelgė į dangų ir išvydo Dievo šlovę ir Jėzų, stovintį Dievo dešinėje.
56 Jis tarė: „Štai regiu atsivėrusį dangų ir Žmogaus Sūnų, stovintį Dievo dešinėje“.
Ir po šių įkvėptų į jo lūpas žodžių kuriuos išsakė Steponas, jie puolė Steponą ir :
57 Tada, baisiai rėkdami, jie užsikimšo ausis ir visi kaip vienas puolė jį,
58 išsitempė už miesto ir užmėtė akmenimis. Liudytojai padėjo savo drabužius prie kojų vieno jauno vyro, vardu Sauliaus.
59 Taip jie mušė akmenimis Steponą, o jis šaukė: „Viešpatie Jėzau, priimk mano dvasią!“
60 Pagaliau suklupęs jis galingu balsu sušuko: „Viešpatie, neįskaityk jiems šios nuodėmės!“ Ir, tai ištaręs, užmigo.
Kaip matome jie Steponą užmėte akmenimis, bet paskutiniai Stepono žodžiai buvo "Viešpatie, neįskaityk jiems šios nuodėmės!"
Kodėl ? Steponas neįsižeidė, nors jis nieko blogo nepadrė atvirkščiai darė labai gerai jiems ir kalbėjo tiesą ?
Analogiškasi elgėsi Jėzus ir jo paskutiniai žodžiai ant Kryžaisu buvo analogiški.
Luko 23:34 Jėzus tarė: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro“
O gi viskas paparasta. Jėzus nekalbėjo iš savęs.
Jono 5:19 Jėzus jiems atsakė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: Sūnus nieko negali daryti iš savęs, o vien tai, ką mato darant Tėvą; nes ką Jisai daro, lygiai daro ir Sūnus.
Jono 5:30 Iš savęs Aš nieko negaliu daryti. Aš teisiu, kaip girdžiu, ir mano teismas teisingas, nes Aš ieškau ne savo valios, bet valios Tėvo, kuris mane siuntė“.
Sūnus negali nieko saryti iš savęs, jis daro tik tai ką mato tėvą darant !!! Jėzus buvo tarnas toks pat kaip ir pranašai, tik Dievo sūnus, apie kurios kalbėjo Jėzus palyginime apie išnuomuotą vynuogyną:
Mt.21:33 „Pasiklausykite kito palyginimo. Buvo vienas šeimininkas, kuris pasodino vynuogyną, aptvėrė jį tvora, įrengė spaustuvą, pastatė bokštą, išnuomojo vynininkams ir iškeliavo į tolimą šalį.
34 Atėjus vaisių metui, jis nusiuntė savo tarnus pas vynininkus atsiimti savo vaisių.
35 Bet vynininkai, nutvėrę jo tarnus, vieną primušė, kitą nužudė, o trečią užmėtė akmenimis.
36 Jis vėl nusiuntė tarnų, daugiau negu pirma. Bet vynininkai ir su šitais pasielgė kaip su anais.
37 Galiausiai jis išsiuntė pas juos savo sūnų, sakydamas: ‘Jie gerbs mano sūnų’.
38 Tačiau vynininkai, išvydę sūnų, ėmė kalbėtis: ‘Tai paveldėtojas! Eime, užmuškime jį ir pagrobkime palikimą’.
39 Nutvėrę jie išmetė jį iš vynuogyno ir užmušė
Šiame palyginime mes suvokiam, kad kalbama apie Dievo tarnus kurie paklusniai pasiųsti darė savo darbą. Juos mušė užmėtydavo akmenimis kaip Steponą arba užmušdavo kitaip. Bet nė vienas iš jų neįsižeidavo. Kodėl ?
O atsakymas yra čia: "Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro“
Jėzus prašo Tėvo jiems atleisti, nes tai ką jis atnešė į šią žemę buvo ne jo, o Tėvo ir jis kalbėjo ir darė tik tai kas buvo kalbama ir daroma Tėvo. Todėl ir prašo tiek Jėzus, tiek Steponas, kad Tėvas jiems atleistų, nes jie yra tik savo Dievo pasiuntiniai ir pykti ar atleisti turi šeinininkas. Jie tik vergai kaliniai ir tarnai. Jie tik Dievo įrankiai šioje žemėje, atlieksntys šeimininko įsakymą, todėl jie ir neisižeidavo ir nesupykdavo ir tuo labiau nekerštaudavo.
Jie visada išlikdavo ramūs ir orūs. Jie supradavo, kad tie, kurie lakėsi svetimo vynuogyno kaip savo, nesuvokė ko jie atsisako ir nesuvokė ką darą. Jiems realiai buvo tų žmnių gaila, nes jie savo noru atstumdavo ir atstumia Dievą iki šiol.
Todėl aš irgi nuo šios dienos stengsiuosi nebepykti ant tų žmonių ir jiems atleisti, nes jie ne manę įžeidinėja, muša ir atstumia, bet patį Dievą.
A.R.
