Romiečiams 1-4
Rom.1:1 Paulius, Jėzaus Kristaus tarnas, pašauktas apaštalu, išrinktas skelbti Dievo Evangeliją,
2 kurią Jis iš anksto pažadėjo per savo pranašus Šventuosiuose Raštuose,
3 apie Jo Sūnų, kūnu kilusį iš Dovydo palikuonių,
4 šventumo Dvasia per prisikėlimą iš numirusių pristatytą galingu Dievo Sūnumi, – Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį.
5 Per Jį gavome malonę ir apaštalystę, dėl klusnumo tikėjimui tarp visų tautų, dėlei jo vardo,
6 tarp kurių ir jūs esate Jėzaus Kristaus pašauktieji;...
Atkreipkit dėmesį malonę ir apaštalystę gavo dėl klusnumo tikėjimui !!!
Įstatymui tikėjimo nereikia, tikėjimo reikia vykdant įsakymus, todėl ir Jėzus pasakė:
Mt22:36 „Mokytojau, koks įsakymas yra didžiausias Įstatyme?“
37 Jėzus jam atsakė: „ ‘Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela ir visu savo protu’.
38 Tai pirmasis ir didžiausias įsakymas.
39 Antrasis – panašus į jį: ‘Mylėk savo artimą kaip save patį’.
40 Šitais dviem įsakymais remiasi visas Įstatymas ir Pranašai“.
Kaip matome Įstatyme yra įsakymai ir ne įstatymas yra pagrindas, kuriuo remiamasi, o du įsakymai Mt 22: 37-40, kuriuos vykdydamas išpildomas visas įstatymas. Žinodami, kad Dievas yra Tiesa, mes žinome, kad reikia mylėti tiesą ir nemeluoti artimam kaip ir sau.
Rom.2:9 9 Sielvartas ir suspaudimas sielai kiekvieno žmogaus, kuris daro bloga, pirma žydo, paskui graiko.
10 Ir šlovė, pagarba bei ramybė kiekvienam, kuris daro gera, pirma žydui, paskui graikui.
11 Juk Dievas nėra šališkas.
12 Visi, kurie nusidėjo, neturėdami įstatymo, pražus be įstatymo, o visi, kurie nusidėjo, turėdami įstatymą, bus nuteisti pagal įstatymą.
13 Ne įstatymo klausytojai teisūs Dievo akyse, bet įstatymo vykdytojai bus išteisinti.
14 Kai jokio įstatymo neturintys pagonys iš prigimties vykdo įstatymo reikalavimus, tada jie – neturintys įstatymo – patys sau yra įstatymas.
15 Jie parodo, kad įstatymo reikalavimai įrašyti jų širdyse, ir tai liudija jų sąžinė bei mintys, kurios tai kaltina, tai teisina viena kitą.
Ar matot ? Dievas nėra šališkas žydams ar pagonims. Ir tai patvirtina 12 eilutė. 13. atrodytų, kad reikia vykdyti įstatymą nes per įstatymo vykdymą ateina išgebėjimas, bet neužmirškim, kad dviems įsakymais remiasi visas įstatymas !!! Mt 22 . Ir tai patvirtina 14-15 eilutės, kad neturintys įstatymo pagonys iš prigimties vykdo įstatymo reikalavimus ... !!!
17 Štai tu vadiniesi žydas, pasikliauji įstatymu ir giriesi Dievu.
18 Tu žinai Jo valią ir, įstatymo pamokytas, išmanai, kas geriau.
19 Įsitikinęs, kad esi aklųjų vadovas, šviesa tamsoje esantiems,
20 neišmanančių mokytojas, kūdikių auklėtojas, turįs įstatyme išreikštą pažinimą ir tiesą.
21 Tai kodėl tu, mokydamas kitus, nepamokai pats savęs? Kodėl, liepdamas nevogti, pats vagi?
22 Sakydamas nesvetimauti, pats svetimauji? Bjaurėdamasis stabais, pats apiplėši šventyklas?
23 Giriesi įstatymu, o paniekini Dievą, laužydamas įstatymą?
24 Juk parašyta: „Dėl jūsų piktžodžiauja Dievo vardui pagonys“.
25 Apipjaustymas, tiesa, naudingas, jei vykdai įstatymą. O jeigu esi įstatymo laužytojas, tavo apipjaustymas tampa neapipjaustymu.
26 Taigi, kai neapipjaustytas žmogus laikosi įstatymo reikalavimų, ar jo neapipjaustymas nebus įskaitytas apipjaustymu?
27 Ar nuo gimimo neapipjaustytas kūne, bet vykdantis įstatymą nepasmerks tavęs, kuris laužai įstatymą, turėdamas jo raidę ir apipjaustymą?
28 Ne tas yra žydas, kuris išoriškai laikomas žydu, ir ne tas apipjaustymas, kuris išoriškai atliktas kūne.
29 Bet tas yra žydas, kuris toks viduje, ir tada yra apipjaustymas, kai širdis apipjaustyta dvasioje, o ne pagal raidę. Tokiam ir šlovė ne iš žmonių, bet iš Dievo.
Čia mes aiškiai matome, kad klausimai užduodami Pauliaus, tiems kurie laikosi įstatymų, bet ne dvasioje ir nors išpildyti dvasinio įstatymo kūniškai neįmanoma, apie tai Paulius rašys kitame laiške. Bet prisiminti, kad viso įstatymo kūniškai nesugebėjo išpildyti nė vienas žmogus ir kad jis skirtas neklusniesiems !!! Tie, kurie paklūsta tikėjimo klusnumui įstatymas išpildomas dviem įsakymais.
Rom.3:19 Mes gi žinome, kad, ką besakytų įstatymas, jis kalba tiems, kurie yra įstatymo valdžioje, kad visos burnos užsičiauptų ir visas pasaulis pasirodytų kaltas prieš Dievą,
20 nes įstatymo darbais Jo akivaizdoje nebus išteisintas nė vienas žmogus. Per įstatymą tik pažįstame nuodėmę.
21 Bet dabar, nepriklausomai nuo įstatymo, yra apreikštas Dievo teisumas, kurį paliudijo Įstatymas ir Pranašai, –
22 Dievo teisumas, tikėjimu į Jėzų Kristų duodamas visiems, kurie tiki. Nėra jokio skirtumo,
23 nes visi nusidėjo ir stokoja Dievo šlovės,
24 o išteisinami dovanai Jo malone dėl atpirkimo, kuris yra Jėzuje Kristuje.
25 Dievas Jį paskyrė permaldavimo auka, veikiančia per tikėjimą Jo kraujo galia. Jis parodė savo teisumą tuo, kad, būdamas kantrus, nenubaudė už nuodėmes, padarytas anksčiau,
26 ir parodė savo teisumą dabartiniu metu, pasirodydamas esąs teisus ir išteisinantis tą, kuris tiki Jėzų.
27 Kur tada pagrindas girtis? Jis atmestas. Kokiu įstatymu? Darbų? Ne, tik tikėjimo įstatymu.
28 Mes įsitikinę, kad žmogus išteisinamas tikėjimu, be įstatymo darbų.
29 Argi Dievas – tiktai žydų Dievas? Ar Jis nėra ir pagonių? Taip, ir pagonių,
30 nes tėra vienas Dievas, kuris per tikėjimą išteisins apipjaustytus ir per tikėjimą išteisins neapipjaustytus.
31 O gal tikėjimu panaikiname įstatymą? Jokiu būdu! Priešingai, mes įstatymą įtvirtiname.
Kam kalba įstatymas ? 19.eil., kaip matome tik tiems, kurie yra įstatymo valdžioje. Ne Kristaus !!!
Ir išteisinimas ne per įstatymo darbus. O per įstatymus tik nuodėmės pažinimas. Nes tik įstatymas suaktyvina nuodėme "Bet aš nebūčiau pažinęs nuodėmės, jei nebūtų įstatymo. Nebūčiau suvokęs geismo, jei įstatymas nebūtų pasakęs: „Negeisk!“
21 eil. Nepriklausomai nuo įstatymo !!! ....Dievo teisumas, kurį paliūdija pats įstatymas !!!
žmonės čia taip viskas aišku, kad nežinau ką dar aiškinti.
Toliau rašo, kad mes visi ir tie, kurie gime įstatyme ir tie kurie gime be įstatymo iš teisinami kaip ? Įstatyme ? Ne ir dar kartą ne. Išteisinami dovanai, dėl Jėzaus Kristaus atpirkimo !!! Jeigu mes būtume išteisinami kūniškai besilaikant įstatymų, tai Kristaus aukos nereikėtų.
Įstatymas Adomo nusidėjimo niekaip negali panaikinti, nes ne įstatymą pažeidė Adomas, bet nepaklusnumas Dievo įsakymui buvo pažeistas.
Rom 5: 19 Kaip vieno žmogaus neklusnumu daugelis tapo nusidėjėliais, taip ir vieno klusnumu daugelis taps teisūs.
26eilutė išteisnimas ateina per Jezų, nes Jis pakluso. 28-29eil., rašo kuo Paulius įstikinęs, kaip matome apie jokius įstatymo darbus ir išgebėjima nėra net kalbos. Ir tuos, kurie buvo įstatyme ir kurie gimė be įstatymo išteisins tik per tikėjimą Jėzumi Kristumi, Kitaip tariant, tuos, kurie seks Kristaus tiesos keliu per visą savo gyvenimą. Ir tikėjimas įtvirtiną įstatymą, ne kūniškai vykdant, bet tikėjimu !!!
Rom.4:1 O ką pasakysime gavus Abraomą – mūsų protėvį pagal kūną?
2 Jei Abraomas būtų buvęs išteisintas darbais, jis turėtų kuo pasigirti, tik ne prieš Dievą.
3 Bet ką sako Raštas? „Abraomas patikėjo Dievu, ir tai jam buvo įskaityta teisumu“.
4 Tam, kuris dirba, atlyginimas nelaikomas malone, bet skola.
5 O tam, kuris nedirba, bet tiki Tuo, kuris išteisina bedievį, jo tikėjimas įskaitomas jam teisumu.
Abraomas nebuvo išteisitas įstatymo darbais, bet tikėjimu !!! Įstatymas vykdomas kūniškai tampa darbu žmogui ir kaip matome darbas nėra malonė, bet skola !!! O iš raštų mes žinome, kad skola yra prakeikimas !!! Todėl tie, kurie bando įstatyma įvykdyti kūniškai gyvena prakeikime.
6 Taip ir Dovydas skelbia palaiminimą žmogui, kuriam Dievas be darbų įskaito teisumą:
7 „Palaiminti, kurių nusikaltimai atleisti, kurių nuodėmės uždengtos;
8 palaimintas žmogus, kuriam Viešpats nuodėmės neįskaito!“
9 Ar šis palaiminimas taikomas tik apipjaustytiesiems, ar taip pat ir neapipjaustytiesiems? Mes sakėme, kad Abraomui tikėjimas buvo įskaitytas teisumu.
10 Kokiu būdu? Jam esant apipjaustytam ar neapipjaustytam? Ne po apipjaustymo, bet prieš apipjaustymą.
11 Jis gavo apipjaustymo žymę kaip antspaudą tikėjimo teisumo, kurį turėjo, būdamas dar neapipjaustytas. Taip jis tapo tėvu visiems tikintiesiems iš neapipjaustytųjų, kad ir jiems būtų įskaitytas teisumas,
12 ir apipjaustymo tėvu tiems, kurie ne tik apipjaustyti, bet ir vaikšto mūsų tėvo Abraomo tikėjimo pėdomis, kurį jis turėjo, būdamas dar neapipjaustytas.
13 Ne įstatymu rėmėsi Abraomui arba jo palikuonims duotas pažadas, kad paveldės pasaulį, bet tikėjimo teisumu.
Dovydas kalba tą patį. 9-12 eil., aiškiai parodo, kam skirtas tas palaiminimas ir kuriuo laiku jam buvo skirtas palaiminimas ? o gi dar neapipjaustytam. apipjaustymas tik kaip žymė tikėjimo, o ne įstatymo vykdymas. Jeigu būtų skirtas palaiminimas tada kai jau buvo apipjaustytas Abraomas, pagonims Abraomas nebūtų tėvu.
14 Jei paveldėtojai būtų tie, kurie remiasi įstatymu, tai tikėjimas būtų tuščias, o pažadas netektų vertės.
15 Juk įstatymą lydi baudžianti rūstybė, o kur nėra įstatymo, ten nėra ir nusižengimo.
16 Taigi paveldėjimas priklauso nuo tikėjimo, kad būtų iš malonės ir pažadas būtų tikras visiems palikuonims, ne tik tiems, kurie remiasi įstatymu, bet ir tiems, kurie turi tikėjimą Abraomo, kuris yra mūsų visų tėvas,
17 kaip parašyta: „Aš padariau tave daugelio tautų tėvu“; – tėvas prieš Dievą, kuriuo jis tikėjo, kuris atgaivina mirusius, ir tai, ko nėra, vadina taip, lyg būtų.
18 Nesant jokios vilties, Abraomas patikėjo viltimi ir taip tapo daugelio tautų tėvu, kaip jam buvo pasakyta: „Tokie bus tavo palikuonys“.
19 Jis nepavargo tikėti ir nelaikė savo kūno apmirusiu (nors jam buvo apie šimtą metų) ir Saros įsčių apmirusiomis.
20 Jis nepasidavė netikėjimui Dievo pažadu, bet buvo tvirtas tikėjime, teikdamas Dievui šlovę
21 ir būdamas visiškai įsitikinęs, jog, ką Jis pažadėjo, įstengs ir įvykdyti.
22 Todėl jam tai buvo įskaityta teisumu.
23 Tačiau ne vien apie jį parašyta, kad „buvo įskaityta“,
24 bet ir apie mus, – nes turės būti įskaityta ir mums, jei tikime Tą, kuris prikėlė iš numirusių Jėzų, mūsų Viešpatį,
25 paaukotą dėl mūsų nusikaltimų ir prikeltą mums išteisinti.
14 eil., nežinau ką čia ir komentuoti čia viskas aiškiai parašyta. 15 eil. kitais žodžiais sako, kad įstatymas neturi jokios malonės !!! tik rūstybė. O mes išgelbėti ne rūstybe, o malone. 16 eil., tai patvirtina. 18 eil., parodo koks buvo Abraomo tikėjimas ir kokio tikėjimo turime būti mes, net kai atrodo vilties nėra, vis tiek laikytis Dievo tiesos kelio, kaip tai darė Mordechajas ir Estera ( Esteros 3 ) ir daugelis kitų. 19. eil., jis nepavargo laikytis įstatymų ? ar nepavargo tikėti ? Aiškiai toliau rašoma nepavargo tikėti !!! TIKĖJIMAS pažadu teikia šlovę Dievui, o ne įstatymo laikymasis ar išorinis apsipjaustymas. 21-22 eil., dar kartą pabrėžia, kad Abraomo tikėjimas buvo jam įskatytas teisumu. Tikėjimo įstatyme nereikia tikėjimas reikalingas, kada yra pažadas. Ir toliau aiškiai parašyta, kad ir mums visiems tiems, kurie gimė įstatyme ir kurie gimė ne įstatyme, irgi bus įskaityta, ne per įstatyma, bet lygiai taip pat kaip ir Abraomui, per tikėjimą Jėzumi.
Rom.1:1 Paulius, Jėzaus Kristaus tarnas, pašauktas apaštalu, išrinktas skelbti Dievo Evangeliją,
2 kurią Jis iš anksto pažadėjo per savo pranašus Šventuosiuose Raštuose,
3 apie Jo Sūnų, kūnu kilusį iš Dovydo palikuonių,
4 šventumo Dvasia per prisikėlimą iš numirusių pristatytą galingu Dievo Sūnumi, – Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį.
5 Per Jį gavome malonę ir apaštalystę, dėl klusnumo tikėjimui tarp visų tautų, dėlei jo vardo,
6 tarp kurių ir jūs esate Jėzaus Kristaus pašauktieji;...
Atkreipkit dėmesį malonę ir apaštalystę gavo dėl klusnumo tikėjimui !!!
Įstatymui tikėjimo nereikia, tikėjimo reikia vykdant įsakymus, todėl ir Jėzus pasakė:
Mt22:36 „Mokytojau, koks įsakymas yra didžiausias Įstatyme?“
37 Jėzus jam atsakė: „ ‘Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela ir visu savo protu’.
38 Tai pirmasis ir didžiausias įsakymas.
39 Antrasis – panašus į jį: ‘Mylėk savo artimą kaip save patį’.
40 Šitais dviem įsakymais remiasi visas Įstatymas ir Pranašai“.
Kaip matome Įstatyme yra įsakymai ir ne įstatymas yra pagrindas, kuriuo remiamasi, o du įsakymai Mt 22: 37-40, kuriuos vykdydamas išpildomas visas įstatymas. Žinodami, kad Dievas yra Tiesa, mes žinome, kad reikia mylėti tiesą ir nemeluoti artimam kaip ir sau.
Rom.2:9 9 Sielvartas ir suspaudimas sielai kiekvieno žmogaus, kuris daro bloga, pirma žydo, paskui graiko.
10 Ir šlovė, pagarba bei ramybė kiekvienam, kuris daro gera, pirma žydui, paskui graikui.
11 Juk Dievas nėra šališkas.
12 Visi, kurie nusidėjo, neturėdami įstatymo, pražus be įstatymo, o visi, kurie nusidėjo, turėdami įstatymą, bus nuteisti pagal įstatymą.
13 Ne įstatymo klausytojai teisūs Dievo akyse, bet įstatymo vykdytojai bus išteisinti.
14 Kai jokio įstatymo neturintys pagonys iš prigimties vykdo įstatymo reikalavimus, tada jie – neturintys įstatymo – patys sau yra įstatymas.
15 Jie parodo, kad įstatymo reikalavimai įrašyti jų širdyse, ir tai liudija jų sąžinė bei mintys, kurios tai kaltina, tai teisina viena kitą.
Ar matot ? Dievas nėra šališkas žydams ar pagonims. Ir tai patvirtina 12 eilutė. 13. atrodytų, kad reikia vykdyti įstatymą nes per įstatymo vykdymą ateina išgebėjimas, bet neužmirškim, kad dviems įsakymais remiasi visas įstatymas !!! Mt 22 . Ir tai patvirtina 14-15 eilutės, kad neturintys įstatymo pagonys iš prigimties vykdo įstatymo reikalavimus ... !!!
17 Štai tu vadiniesi žydas, pasikliauji įstatymu ir giriesi Dievu.
18 Tu žinai Jo valią ir, įstatymo pamokytas, išmanai, kas geriau.
19 Įsitikinęs, kad esi aklųjų vadovas, šviesa tamsoje esantiems,
20 neišmanančių mokytojas, kūdikių auklėtojas, turįs įstatyme išreikštą pažinimą ir tiesą.
21 Tai kodėl tu, mokydamas kitus, nepamokai pats savęs? Kodėl, liepdamas nevogti, pats vagi?
22 Sakydamas nesvetimauti, pats svetimauji? Bjaurėdamasis stabais, pats apiplėši šventyklas?
23 Giriesi įstatymu, o paniekini Dievą, laužydamas įstatymą?
24 Juk parašyta: „Dėl jūsų piktžodžiauja Dievo vardui pagonys“.
25 Apipjaustymas, tiesa, naudingas, jei vykdai įstatymą. O jeigu esi įstatymo laužytojas, tavo apipjaustymas tampa neapipjaustymu.
26 Taigi, kai neapipjaustytas žmogus laikosi įstatymo reikalavimų, ar jo neapipjaustymas nebus įskaitytas apipjaustymu?
27 Ar nuo gimimo neapipjaustytas kūne, bet vykdantis įstatymą nepasmerks tavęs, kuris laužai įstatymą, turėdamas jo raidę ir apipjaustymą?
28 Ne tas yra žydas, kuris išoriškai laikomas žydu, ir ne tas apipjaustymas, kuris išoriškai atliktas kūne.
29 Bet tas yra žydas, kuris toks viduje, ir tada yra apipjaustymas, kai širdis apipjaustyta dvasioje, o ne pagal raidę. Tokiam ir šlovė ne iš žmonių, bet iš Dievo.
Čia mes aiškiai matome, kad klausimai užduodami Pauliaus, tiems kurie laikosi įstatymų, bet ne dvasioje ir nors išpildyti dvasinio įstatymo kūniškai neįmanoma, apie tai Paulius rašys kitame laiške. Bet prisiminti, kad viso įstatymo kūniškai nesugebėjo išpildyti nė vienas žmogus ir kad jis skirtas neklusniesiems !!! Tie, kurie paklūsta tikėjimo klusnumui įstatymas išpildomas dviem įsakymais.
Rom.3:19 Mes gi žinome, kad, ką besakytų įstatymas, jis kalba tiems, kurie yra įstatymo valdžioje, kad visos burnos užsičiauptų ir visas pasaulis pasirodytų kaltas prieš Dievą,
20 nes įstatymo darbais Jo akivaizdoje nebus išteisintas nė vienas žmogus. Per įstatymą tik pažįstame nuodėmę.
21 Bet dabar, nepriklausomai nuo įstatymo, yra apreikštas Dievo teisumas, kurį paliudijo Įstatymas ir Pranašai, –
22 Dievo teisumas, tikėjimu į Jėzų Kristų duodamas visiems, kurie tiki. Nėra jokio skirtumo,
23 nes visi nusidėjo ir stokoja Dievo šlovės,
24 o išteisinami dovanai Jo malone dėl atpirkimo, kuris yra Jėzuje Kristuje.
25 Dievas Jį paskyrė permaldavimo auka, veikiančia per tikėjimą Jo kraujo galia. Jis parodė savo teisumą tuo, kad, būdamas kantrus, nenubaudė už nuodėmes, padarytas anksčiau,
26 ir parodė savo teisumą dabartiniu metu, pasirodydamas esąs teisus ir išteisinantis tą, kuris tiki Jėzų.
27 Kur tada pagrindas girtis? Jis atmestas. Kokiu įstatymu? Darbų? Ne, tik tikėjimo įstatymu.
28 Mes įsitikinę, kad žmogus išteisinamas tikėjimu, be įstatymo darbų.
29 Argi Dievas – tiktai žydų Dievas? Ar Jis nėra ir pagonių? Taip, ir pagonių,
30 nes tėra vienas Dievas, kuris per tikėjimą išteisins apipjaustytus ir per tikėjimą išteisins neapipjaustytus.
31 O gal tikėjimu panaikiname įstatymą? Jokiu būdu! Priešingai, mes įstatymą įtvirtiname.
Kam kalba įstatymas ? 19.eil., kaip matome tik tiems, kurie yra įstatymo valdžioje. Ne Kristaus !!!
Ir išteisinimas ne per įstatymo darbus. O per įstatymus tik nuodėmės pažinimas. Nes tik įstatymas suaktyvina nuodėme "Bet aš nebūčiau pažinęs nuodėmės, jei nebūtų įstatymo. Nebūčiau suvokęs geismo, jei įstatymas nebūtų pasakęs: „Negeisk!“
21 eil. Nepriklausomai nuo įstatymo !!! ....Dievo teisumas, kurį paliūdija pats įstatymas !!!
žmonės čia taip viskas aišku, kad nežinau ką dar aiškinti.
Toliau rašo, kad mes visi ir tie, kurie gime įstatyme ir tie kurie gime be įstatymo iš teisinami kaip ? Įstatyme ? Ne ir dar kartą ne. Išteisinami dovanai, dėl Jėzaus Kristaus atpirkimo !!! Jeigu mes būtume išteisinami kūniškai besilaikant įstatymų, tai Kristaus aukos nereikėtų.
Įstatymas Adomo nusidėjimo niekaip negali panaikinti, nes ne įstatymą pažeidė Adomas, bet nepaklusnumas Dievo įsakymui buvo pažeistas.
Rom 5: 19 Kaip vieno žmogaus neklusnumu daugelis tapo nusidėjėliais, taip ir vieno klusnumu daugelis taps teisūs.
26eilutė išteisnimas ateina per Jezų, nes Jis pakluso. 28-29eil., rašo kuo Paulius įstikinęs, kaip matome apie jokius įstatymo darbus ir išgebėjima nėra net kalbos. Ir tuos, kurie buvo įstatyme ir kurie gimė be įstatymo išteisins tik per tikėjimą Jėzumi Kristumi, Kitaip tariant, tuos, kurie seks Kristaus tiesos keliu per visą savo gyvenimą. Ir tikėjimas įtvirtiną įstatymą, ne kūniškai vykdant, bet tikėjimu !!!
Rom.4:1 O ką pasakysime gavus Abraomą – mūsų protėvį pagal kūną?
2 Jei Abraomas būtų buvęs išteisintas darbais, jis turėtų kuo pasigirti, tik ne prieš Dievą.
3 Bet ką sako Raštas? „Abraomas patikėjo Dievu, ir tai jam buvo įskaityta teisumu“.
4 Tam, kuris dirba, atlyginimas nelaikomas malone, bet skola.
5 O tam, kuris nedirba, bet tiki Tuo, kuris išteisina bedievį, jo tikėjimas įskaitomas jam teisumu.
Abraomas nebuvo išteisitas įstatymo darbais, bet tikėjimu !!! Įstatymas vykdomas kūniškai tampa darbu žmogui ir kaip matome darbas nėra malonė, bet skola !!! O iš raštų mes žinome, kad skola yra prakeikimas !!! Todėl tie, kurie bando įstatyma įvykdyti kūniškai gyvena prakeikime.
6 Taip ir Dovydas skelbia palaiminimą žmogui, kuriam Dievas be darbų įskaito teisumą:
7 „Palaiminti, kurių nusikaltimai atleisti, kurių nuodėmės uždengtos;
8 palaimintas žmogus, kuriam Viešpats nuodėmės neįskaito!“
9 Ar šis palaiminimas taikomas tik apipjaustytiesiems, ar taip pat ir neapipjaustytiesiems? Mes sakėme, kad Abraomui tikėjimas buvo įskaitytas teisumu.
10 Kokiu būdu? Jam esant apipjaustytam ar neapipjaustytam? Ne po apipjaustymo, bet prieš apipjaustymą.
11 Jis gavo apipjaustymo žymę kaip antspaudą tikėjimo teisumo, kurį turėjo, būdamas dar neapipjaustytas. Taip jis tapo tėvu visiems tikintiesiems iš neapipjaustytųjų, kad ir jiems būtų įskaitytas teisumas,
12 ir apipjaustymo tėvu tiems, kurie ne tik apipjaustyti, bet ir vaikšto mūsų tėvo Abraomo tikėjimo pėdomis, kurį jis turėjo, būdamas dar neapipjaustytas.
13 Ne įstatymu rėmėsi Abraomui arba jo palikuonims duotas pažadas, kad paveldės pasaulį, bet tikėjimo teisumu.
Dovydas kalba tą patį. 9-12 eil., aiškiai parodo, kam skirtas tas palaiminimas ir kuriuo laiku jam buvo skirtas palaiminimas ? o gi dar neapipjaustytam. apipjaustymas tik kaip žymė tikėjimo, o ne įstatymo vykdymas. Jeigu būtų skirtas palaiminimas tada kai jau buvo apipjaustytas Abraomas, pagonims Abraomas nebūtų tėvu.
14 Jei paveldėtojai būtų tie, kurie remiasi įstatymu, tai tikėjimas būtų tuščias, o pažadas netektų vertės.
15 Juk įstatymą lydi baudžianti rūstybė, o kur nėra įstatymo, ten nėra ir nusižengimo.
16 Taigi paveldėjimas priklauso nuo tikėjimo, kad būtų iš malonės ir pažadas būtų tikras visiems palikuonims, ne tik tiems, kurie remiasi įstatymu, bet ir tiems, kurie turi tikėjimą Abraomo, kuris yra mūsų visų tėvas,
17 kaip parašyta: „Aš padariau tave daugelio tautų tėvu“; – tėvas prieš Dievą, kuriuo jis tikėjo, kuris atgaivina mirusius, ir tai, ko nėra, vadina taip, lyg būtų.
18 Nesant jokios vilties, Abraomas patikėjo viltimi ir taip tapo daugelio tautų tėvu, kaip jam buvo pasakyta: „Tokie bus tavo palikuonys“.
19 Jis nepavargo tikėti ir nelaikė savo kūno apmirusiu (nors jam buvo apie šimtą metų) ir Saros įsčių apmirusiomis.
20 Jis nepasidavė netikėjimui Dievo pažadu, bet buvo tvirtas tikėjime, teikdamas Dievui šlovę
21 ir būdamas visiškai įsitikinęs, jog, ką Jis pažadėjo, įstengs ir įvykdyti.
22 Todėl jam tai buvo įskaityta teisumu.
23 Tačiau ne vien apie jį parašyta, kad „buvo įskaityta“,
24 bet ir apie mus, – nes turės būti įskaityta ir mums, jei tikime Tą, kuris prikėlė iš numirusių Jėzų, mūsų Viešpatį,
25 paaukotą dėl mūsų nusikaltimų ir prikeltą mums išteisinti.
14 eil., nežinau ką čia ir komentuoti čia viskas aiškiai parašyta. 15 eil. kitais žodžiais sako, kad įstatymas neturi jokios malonės !!! tik rūstybė. O mes išgelbėti ne rūstybe, o malone. 16 eil., tai patvirtina. 18 eil., parodo koks buvo Abraomo tikėjimas ir kokio tikėjimo turime būti mes, net kai atrodo vilties nėra, vis tiek laikytis Dievo tiesos kelio, kaip tai darė Mordechajas ir Estera ( Esteros 3 ) ir daugelis kitų. 19. eil., jis nepavargo laikytis įstatymų ? ar nepavargo tikėti ? Aiškiai toliau rašoma nepavargo tikėti !!! TIKĖJIMAS pažadu teikia šlovę Dievui, o ne įstatymo laikymasis ar išorinis apsipjaustymas. 21-22 eil., dar kartą pabrėžia, kad Abraomo tikėjimas buvo jam įskatytas teisumu. Tikėjimo įstatyme nereikia tikėjimas reikalingas, kada yra pažadas. Ir toliau aiškiai parašyta, kad ir mums visiems tiems, kurie gimė įstatyme ir kurie gimė ne įstatyme, irgi bus įskaityta, ne per įstatyma, bet lygiai taip pat kaip ir Abraomui, per tikėjimą Jėzumi.
