Romiečiams 5-8
Rom.5:1 Taigi, išteisinti tikėjimu, turime ramybę su Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų,
2 per kurį tikėjimu pasiekiame tą malonę, kurioje stovime ir džiaugiamės Dievo šlovės viltimi.
Ne įstatymu, bet tikėjimu !!! Įstatyme ramybės niekada nėra, ten tik didelė baimė nenusižengti, nes dėl kiekvieno nusižengimo yra bausmė. Per įstatymą mes nepasiekiame malonės, nes jos nėra ten.
3 Ir ne vien tuo. Mes taip pat džiaugiamės sielvartais, žinodami, kad sielvartas ugdo ištvermę,
4 ištvermė – patirtį, patirtis – viltį.
5 O viltis neapvilia, nes Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse per Šventąją Dvasią, kuri mums duota.
Įstatymui nereikia nei sielvarto, ištvermės, patirties ir vilties. Ir Dievo meilė per įstatymą, kuris sukelią baimę neateina, nes meilėje baimės nėra, ji išlieta mums per Tiesos dvasią.
6 Mums dar esant silpniems, Kristus savo metu numirė už bedievius.
7 Vargu ar kas sutiktų mirti už teisųjį; nebent kas ryžtųsi mirti už geradarį.
8 O Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus mirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai.
9 Tad dar tikriau dabar, kai esame išteisinti Jo krauju, mes būsime per Jį išgelbėti nuo rūstybės.
10 Jeigu, kai dar buvome priešai, mus sutaikė su Dievu Jo Sūnaus mirtis, tai tuo labiau mus išgelbės Jo gyvybė, kai jau esame sutaikinti.
11 Negana to, – mes džiaugiamės Dieve per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, kuriuo esame sutaikyti.
Kaip matome, mes išgelbėti ne per įstatymą, bet per Kristaus tikėjimą !!! Ne per įstatymo laikymasi Kristus nepadarė nė vienos nuodėmės, bet per tikėjimą Tėvo pažadu. Čia dar kartą pasako, kad per Kristaus kraują mes išteisinti, nuo rūstybės, o rūstybė yra įstatyme. Štai kodėl ir apipjausti ir ne apipjaustyti išgelbėjami tikėjimu. Ir mes džiaugiamės ne dėl to, kad kūniškai laikomės įstatymu ir tai pasikeliame aukščiau kitų, bet džiaugiamės Dieve tai yra Tiesoje per Jėzų nusižemindami prieš Jį, kuris atpirko mus.
12 Todėl, kaip per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę mirtis, taip ir mirtis pasiekė visus žmones, nes visi nusidėjo.
13 Nuodėmė buvo pasaulyje ir iki įstatymo, bet, nesant įstatymo, nuodėmė neįskaitoma.
14 Vis dėlto nuo Adomo iki Mozės viešpatavo mirtis net tiems, kurie nebuvo padarę nuodėmių, panašių į nusikaltimą Adomo, kuris buvo Būsimojo provaizdis.
15 Bet su dovana yra ne taip kaip su kalte. Jei dėl vieno žmogaus nusikaltimo mirė daugelis, tai tuo labiau Dievo malonė ir malonės dovana per vieną Žmogų, Jėzų Kristų, gausiai atiteko daugybei.
16 Ne taip yra su dovana kaip su vieno žmogaus nusikaltimu. Juk teismas vieno nusikaltimą pasmerkė, bet laisva dovana iš daugybės nusikaltimų atvedė į išteisinimą.
17 Jei dėl vieno žmogaus nusikaltimo mirtis įsiviešpatavo per tą vieną, tai nepalyginti labiau tie, kurie su perteklium gauna malonės bei teisumo dovaną, viešpataus gyvenime per vieną Jėzų Kristų.
18 Todėl kaip vieno žmogaus nusikaltimas visiems žmonėms užtraukė teismą ir pasmerkimą, taip vieno Žmogaus teisumas visiems pelnė išteisinimą, kad gyventų.
19 Kaip vieno žmogaus neklusnumu daugelis tapo nusidėjėliais, taip ir vieno klusnumu daugelis taps teisūs.
20 Be to, įstatymas įsiterpė, kad nusikaltimas dar labiau padidėtų. Bet kur buvo apstu nuodėmės, ten dar apstesnė tapo malonė,
21 kad kaip nuodėmė viešpatavo mirtimi, taip malonė viešpatautų teisumu amžinajam gyvenimui per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį.
Nuodėmė buvo ir iki įstatymo, iš karto kai Adomas nepakluso taip ir nuomėmė atsirado. O įstatymas kam reikalingas ? O kaip ir mūsų pasaulietinė teisinė bazė, bet kurios valstybės tam, kad nuodėmė būtų įskaityta !!! Įstatyme, dovanų nėra, tik Dievo malonėje yra dovana mums, jis paaukojo savo sūnų ne pagal įstatymą o pagal malonę, kad mes būtume išgelbėti. 18eil., aiškiai matome, kad per Kristaus teisumą, jo paklusnumą Dievui, pelnė išteisinimą, o įstatymas tik įsiterpė, ne tam, kad padėtų tikėjimui, bet kad nusikaltimas padidėtų. Malonė ne įstatymu viešpatauja, o teisumu !!! Įstatymas neveda ir negali vesti į amžiną gyvenimą, nes jis turi prievartinę šaknį.
Rom.6:1 Ką gi sakysime? Gal mums pasilikti nuodėmėje, kad gausėtų malonė?
O mes žinome, kam buvo įsiterpęs įstatymas tam, kad nuodėmės padaugėtų.
2 Jokiu būdu! Mirę nuodėmei, kaipgi gyvensime joje?
3 Argi nežinote, jog mes, pakrikštyti Jėzuje Kristuje, buvome pakrikštyti Jo mirtyje?
4 Taigi krikštu mes esame kartu su Juo palaidoti mirtyje, kad kaip Kristus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlove, taip ir mes gyventume naują gyvenimą.
5 Jei esame suaugę su Jo mirties paveikslu, būsime suaugę ir su prisikėlimo,
6 žinodami, jog mūsų senasis žmogus buvo nukryžiuotas kartu su Juo, kad būtų sunaikintas nuodėmės kūnas ir kad mes daugiau nebevergautume nuodėmei.
7 Juk kas miręs, tas išlaisvintas iš nuodėmės.
8 Jeigu esame mirę su Kristumi, tikime, kad ir gyvensime su Juo.
9 Žinome, kad, prisikėlęs iš numirusių, Kristus daugiau nebemiršta; mirtis jau nebeturi Jam galios.
10 Kad Jis mirė, tai mirė nuodėmei kartą visiems laikams, o kad gyvena – gyvena Dievui.
11 Taip ir jūs laikykite save mirusiais nuodėmei, o gyvais Dievui Kristuje Jėzuje, mūsų Viešpatyje.
12 Todėl neleiskite nuodėmei viešpatauti jūsų mirtingame kūne, kad nepasiduotumėte jo geiduliams.
13 Neduokite nuodėmei savo kūno narių kaip neteisumo ginklų, bet paveskite save Dievui, kaip iš numirusiųjų atgijusius, ir savo narius Jam – kaip teisumo ginklus.
14 Nuodėmė neturi jums viešpatauti: jūs ne įstatymo, bet malonės valdžioje.
Mes mirę nuodėmei, ne įsatatmu ar per įstatymą, mes mirę kartu su Kristumi nuodėmei. Tokia ir yra Krikšto esmė, panirsta į vandenį nuodėmingas, išnirsta švarus be nuodėmės.
Nebūna taip, kad panirsta į vandenį be įstatymo išneria jau laikosi įstatymo :) . Jeigu mes vis dar sekame įstatymu tai reiškia, kad vis dar mumyse ne Dievo baimė gyvena, o kūniška žmogiška. Nes jeigu mes mirę nuodėmei, tai kam mums įstatymas ? Ar tikrai mirusiems pasaulyje dar reikia laikytis gyvųjų įstatymų ?
Ir vėl Paulius akcentuoja ne įstatymo laikymasi 7-10 elil., bet tikėjimą. Kristus buvo primasis prikeltas ir čia mes matome, kad ir mes turime elgtis kaip Jis, laikyti save mirusiais nuodėmei ,nesiremdami įstatymu, bet kaip ir Kristus ir Abraomas tikėjimu. 11-14 eil., Kaip reikia neleisti viešpatauti nuodėmei, laikantis įstatymo ar tikėjimu į Dievą kuris yra Tiesa ? 13 eilutė sako kaip, o 14 pabrėžia kodėl taip. O ne įstatymu remtis, čia aiškiai pasakyta įstatymo laikymesi kūniškai viešpatauja nuodėmė.
15 Tai ką? Gal darysime nuodėmes, jei esame ne įstatymo, bet malonės valdžioje? Jokiu būdu!
16 Argi nežinote, kad pasiduodami kam nors vergauti, jūs iš tiesų tampate vergais to, kuriam paklūstate: ar tai būtų nuodėmė, vedanti į mirtį, ar paklusnumas, vedantis į teisumą.
Čia sakoma, kad jeigu mes, save laikome mirusiais nuodėmei, dėl Dievo malonės, tai ir laikykime tokiais save iki galo ir nepasiduokime nuodėmei, nes jeigu mes pasiduodame, tai mes nesame mirę nuodėmei, reiškia mes esame dar jai gyvi ir ji vis dar mus veda į mirtį.
17 Bet ačiū Dievui, kad, nors buvote nuodėmės vergais, jūs iš širdies paklusote tam mokymo pavyzdžiui, kuriam buvote pavesti;
18 ir, išlaisvinti iš nuodėmės, tapote teisumo tarnais.
Mes Dievui paklūstame ne dėl įstatymo, kurį davė neklusniesiems, bet iš širdies savo noru paklusome Kristaus mokymo pavyzdžiui. Ne per įstatymą tapome teisumo tarnais, o per Kristaus paklusnumą išlaisvinti iš nuodėmės. Įstatymas neišlaivino nė vieno iš nuodėmės.
19 Kalbu grynai žmogiškai dėl jūsų kūniško silpnumo. Kaip buvote atidavę savo kūno narius vergauti netyrumui ir nedorybei, kad elgtumėtės nedorai, taip pat atiduokite savo narius vergauti teisumui, kad taptumėte šventi.
20 Būdami nuodėmės vergai, jūs buvote nepriklausomi nuo teisumo.
21 Bet kokį vaisių turėjote tuomet iš to, ko dabar gėdijatės? Juk tų dalykų galas – mirtis.
22 O dabar, išlaisvinti iš nuodėmės ir tapę Dievo tarnais, turite kaip vaisių – šventumą, ir kaip baigtį – amžinąjį gyvenimą.
23 Atpildas už nuodėmę – mirtis, o Dievo dovana – amžinasis gyvenimas per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį.
Kaip matome tampa aišku kodėl Paulius taip smulikiai ir aiškiai išaiškina. Pažiūrėkite, jis negąsdina įstatymu, bet ragina pataria. Toliau primena koks buvo jų atpildas kol tarnavo nuodemei ir koks atpildas dabar kai tarnauja teisumui.
Rom.7: 1 Ar nežinote, broliai, – aš kalbu žinantiems įstatymą, – kad įstatymas galioja žmogui, kol jis gyvas?
Tai jeigu mes mirę nuodemei, tai įstatymas nebegalioja. Pasikartosiu, kad net šiame pasaulyje mirusies įstatymas nebegalioja.
Čia Paulius duoda pavyzdį :
2 Pavyzdžiui, ištekėjusi moteris įstatymo surišta su vyru, kol jis gyvas. Jei vyras miršta, ji tampa laisva nuo įstatymo, rišusio ją su vyru.
3 Ji vadinsis svetimautoja, jei, vyrui gyvam esant, bus žmona kitam. Bet jei vyras miršta, ji tampa laisva nuo įstatymo ir, ištekėdama už kito, nebėra svetimautoja.
4 Taip ir jūs, mano broliai, per Kristaus kūną esate mirę įstatymui, kad priklausytumėte kitam – prikeltam iš numirusių – ir kad mes neštume vaisių Dievui.
Suvokiat ? Per Kristaus kūno auką, mes turime save laikyti mirusiais ne tik nuodėmei, bet įstatymui, nes mirusiems įstatymas nebegalioja. Tik jeigu mes laikysime ir būsime mirę nuodėmei ir įstatymui, galėsime nešti teisumo vaisių Dievui.
5 Kol gyvenome pagal kūną, mumyse veikė įstatymo pažadintos nuodėmingos aistros, ir mes nešėme vaisių mirčiai.
Dar kartą pabėžia Paulius, kad įstatymas pažadina nuodėmingą aistrą ir iš tos aistros nešamas vaisius mirčiai.
6 Bet dabar, numirę įstatymui, kuriuo buvome surišti, esame išlaisvinti iš jo, kad tarnautume nauja dvasia, o ne pasenusia raide.
Tai jeigu Paulius sako, kad mes mirę įstatymui ir išlaisvinti iš jo tai kodėl kai, kurie vis dar bando mus grąžinti prie įstatymo laikymosi ? Nauja dvasia tarnauti, tai ne naujoviškai laikytis įstatymo, tai tarnavimas tikėjimu Tiesa per Jėzaus auką.
7 Ką tad pasakysime? Gal įstatymas yra nuodėmė? Jokiu būdu! Bet aš nebūčiau pažinęs nuodėmės, jei nebūtų įstatymo. Nebūčiau suvokęs geismo, jei įstatymas nebūtų pasakęs: „Negeisk!“
8 Bet nuodėmė, per įsakymus gavusi progą, pažadino manyje visokius geismus, o be įstatymo nuodėmė negyva.
9 Kadaise be įstatymo aš buvau gyvas. Bet, atėjus įsakymui, atgijo nuodėmė, ir aš numiriau.
10 Taip man paaiškėjo, kad įsakymas, skirtas gyvenimui, nuvedė mane į mirtį.
11 Nes įsakymo paskatinta nuodėmė mane suvedžiojo ir juo mane nužudė.
12 Todėl įstatymas šventas; įsakymas taip pat šventas, ir teisingas, ir geras.
13 Vadinasi, geras dalykas tapo man mirtimi? Jokiu būdu! Bet nuodėmė pasirodė nuodėme tuo, kad atnešė man mirtį, pasinaudodama geru dalyku, – kad per įsakymą nuodėmė taptų be galo nuodėminga.
Kaip matome Paulius dar kartą kartojasi, kad įstatymas pažadina nuodėme. Žmogus be įstatymo nebūtų suvokęs geismo jausmo. Įstatymas atgaivina, pažadina nuodėmę ir žmogus tampa miręs dar būdamas gyvas šiame pasaulyje. Kaip matome ir įsakymas ir istatymas yra šventi, bet nuodėmė tai yra bandymas žmogaus išpildyti dvasinį įstatymą kūniškai tapo laaaabai nuodėminga. Ir tai pavirtina mums 14eil.
14 Nes mes žinome, kad įstatymas yra dvasiškas, o aš esu kūniškas, parduotas nuodėmei.
15 Aš net neišmanau, ką darąs, nes darau ne tai, ko noriu, bet tai, ko nekenčiu.
16 O jei darau tai, ko nenoriu, tada sutinku, kad įstatymas geras.
17 Tada jau nebe aš tai darau, bet manyje gyvenanti nuodėmė.
18 Aš juk žinau, kad manyje, tai yra mano kūne, nėra jokio gėrio. Gero trokšti sugebu, o padaryti – ne.
19 Aš nedarau gėrio, kurio trokštu, o darau blogį, kurio nenoriu.
20 O jeigu darau, ko nenoriu, tada nebe aš tai darau, bet manyje gyvenanti nuodėmė.
21 Taigi aš randu tokį įstatymą: kai trokštu padaryti gera, prie manęs prilimpa bloga.
Kai Dievas ištrėme Adomą ir jis tapo nuodėmingas jis ir jo palikuonys darė tai ko nenori ir nekenčia, nes nuodėminga prigimtis juose viešpatavo. Įstatymas yra geras jeigu mes gyvename Dieve, bet jeigu mes įstatymą patekiam nuodemingui kūniškui žmogui, tai jis nepanaikina nuodėmės, bet ją padaugina, nes žmogaus kūne, kuriame bėra Dievo, nieko gero nėra, todėl taip ir elgiasi žmogus, nori daryti gera, o daro blogą.
22 Juk kaip vidinis žmogus aš gėriuosi Dievo įstatymu.
23 Bet savo nariuose matau kitą įstatymą, kovojantį su mano proto įstatymu, ir paverčiantį mane belaisviu nuodėmės įstatymo, kuris yra mano nariuose.
Mes žinome, kad įstatymas yra geras ir šventas, bet kadangi esame kūniški, tai nepildome jo dvasiškai ir nuodėmė kovoja su protu suvokiamu įstatymu ir nugali mus ir paiima į neleisvę.
24 Vargšas aš žmogus! Kas išlaisvins mane iš šito mirties kūno!
Atsakymas paskutinėje 25 eilutėje.
25 Bet ačiū Dievui – per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų! Taigi aš pats protu tarnauju Dievo įstatymui, o kūnu – nuodėmės įstatymui.
Per Jėzaus auką, tikėdami Jo tikėjimo pavyzdžiu, prisikėlimu ir mes laikome save mirusiais nuodemės įstatymui.
Rom.8:1 Taigi dabar nebėra pasmerkimo tiems, kurie yra Kristuje Jėzuje, kurie gyvena ne pagal kūną, bet pagal Dvasią.
2 Nes gyvenimo Kristuje Jėzuje Dvasios įstatymas išlaisvino mane iš nuodėmės ir mirties įstatymo.
Tai yra dabar tie, kurie mirę nuodėmei per Kristaus auką ir gyvena Jame, gyvena ne vykdydami kūniškai įstatymą, bet gyvendami Tiesoje ir taip išpildydami dvasiškai įstatymą yra išlaisvinti iš pildymo įstatymo kūniškai, nes laiko save mirusiais nuodėmei ir įstatymui.
3 Ko įstatymas nepajėgė, būdamas silpnas dėl kūno, tai įvykdė Dievas. Jis atsiuntė savo Sūnų nuodėmingo kūno pavidalu kaip auką už nuodėmę ir pasmerkė nuodėmę kūne,
4 kad įstatymo teisumas išsipildytų mumyse, gyvenančiuose ne pagal kūną, bet pagal Dvasią.
Čia sakoma, kad kūniškai įstatymo įvykdyti negalima, tai jau sakė Paulius tik čia kitais žodžiais. Todėl ir reikėjo atsiųsti savo sūnų gimusį iš Tiesos dvasios ir nekaltos mergelės, be Adomo prigimtiės nuodėmės, kad dvasinis įstatymas būtų išpildytas dvasiškai, nes kūniškai niekas nesugebėjo ir niekada nebūtų sugebėjęs jo išpildyti. Jis išpildomas tik gyvenant pagal tiesą.
5 Kurie gyvena pagal kūną, tie mąsto kūniškai, o kurie gyvena pagal Dvasią – dvasiškai.
Štai kodėl jie pildo dvasinį įstatymą kūniškai, nes mąsto kūniškai, nors jie protingi, išsilavinę, bet išmintis yra tik tiesoje, t.y. Dieve. Todėl jie niekada ir negali įvykdyti įstatymo, nes negyvena Tiesoje. Tik per Kristaus auką, atėjo atpirkimas iš nuodėmės įstatymo.
6 Kūniškas mąstymas – tai mirtis, o dvasiškas – gyvenimas ir ramybė.
7 Kūniškas mąstymas priešiškas Dievui; jis nepaklūsta Dievo įstatymui ir net negali paklusti.
8 Ir todėl gyvenantys pagal kūną negali patikti Dievui.
Matot ir vienas ir kitas mato tą patį Dievo žodį, bet vienas pildo įstatymą kūniškai ir niekada jo neišpildo ir miršta, o kitas kuris miręs nuodėmei ir įstatymui išpildo įstatymą ir gauna amžiną gyvenimą. Kūniškai neįmanoma paklusti dvasiniam įsatytmui. Tokie ir nepatinka Dievui, nes jie nenusiženimą prieš tiesą, nes kūniškas mąstymas daro žmogų išdidų. O išdidiems Dievas priešinasi.
9 Tačiau jūs negyvenate pagal kūną, bet pagal Dvasią, jei tik Dievo Dvasia gyvena jumyse. O kas neturi Kristaus Dvasios, tas nėra Jo.
10 Jeigu Kristus yra jumyse, tai kūnas yra miręs dėl nuodėmės, bet dvasia – gyva dėl teisumo.
11 Jei jumyse gyvena Dvasia To, kuris Jėzų prikėlė iš numirusių, tai Jis – prikėlęs iš numirusių Kristų – atgaivins ir jūsų mirtingus kūnus savo Dvasia, gyvenančia jumyse.
Jūs negyvenate pildydami įstatymą kūniškai, bet dvasiškai, o jeigu taip negyvenate tai Dievo dvasia jumyse negyvena. Jeigu mes matome, kad žmogus naudoja biblijinius terminus ir Dievo vardą, bet daro nuodėmes, tai jis yra kūniškas ir jame nėra Dievo dvasios, nes tiesos dvasia gyvena mumyse tik dėl teisumo. 11eil., paraginimas, nenusidėti ir tikėjimo padrąsinimas, kad ir mes jeigu tikėsime, būsime prikelti kaip ir Jėzus.
12 Taigi, broliai, mes nesame skolingi kūnui, kad gyventume pagal kūną.
13 Jei jūs gyvenate pagal kūną – mirsite. Bet jei dvasia marinate kūniškus darbus – gyvensite.
Čia kalba apie gyvenimo būdus kūniška ir dvasinį ir kad kūniškus darbus mes mariname ne įstatymu, bet tikėjimu.
14 Visi, vedami Dievo Dvasios, yra Dievo vaikai.
Kūniško mąstymo žmonės tie, kurie bando laikytis įstatymo kūniškai, nėra Dievo vaikai, nors jie save tokiais laiko, kaip ir farizėjai ir sadukėjai ar rašto žinovai, save laikė Dievo vaikais bet tokiais jų Dievas nelaikė.
15 Jūs gi gavote ne vergystės dvasią, kad vėl bijotumėte, bet gavote įsūnystės Dvasią, kuria šaukiame: „Aba, Tėve!“
16 Pati Dvasia liudija mūsų dvasiai, kad esame Dievo vaikai.
17 O jei esame vaikai, tai ir paveldėtojai. Dievo paveldėtojai ir Kristaus bendrapaveldėtojai, jeigu tik su Juo kenčiame, kad su Juo būtume pašlovinti.
18 Aš manau, jog šio laiko kentėjimai nieko nereiškia, lyginant juos su būsimąja šlove, kuri mumyse bus apreikšta.
19 Kūrinija su ilgesiu laukia, kada bus apreikšti Dievo sūnūs.
Kūniškai pildydami įstatymą žmonės gyvena vergystėje ir baimėje. Bet mes ne vergaujame jeigu laikome save mirusiais įstatymui, įstatymui lavonai nereikalingi, jam reikalingi gyvi nuodėmingi, nes tik jie gali pildyti jį ir niekada neišpildyti ir taip amžiams pasilikti nuodėmėje.
O vat jeigu mes gyvename Kristuje, tai ir paveldime viską ką ir Kristus ir kentėjimus ir išbandymus, kad būtume pašlovinti su Juo. Jeigu mes norime būti kaip Dievo sūnūs, turime tikėti tiesa ir nesitraukti nuo tokio gyvenimo būdo, tai yra turime būti mirę nuodėmei.
20 Mat kūrinija buvo pajungta tuštybei, – ne savo noru, bet pavergėjo valia, – su viltimi,
21 kad ir pati kūrinija bus išlaisvinta iš suirimo vergijos ir įgis šlovingą Dievo vaikų laisvę.
22 Juk mes žinome, kad visa kūrinija iki šiol dejuoja ir tebėra gimdymo skausmuose.
23 Ir ne tik ji, bet ir mes patys, turintys pirmuosius Dvasios vaisius, – ir mes dejuojame, kantriai laukdami įsūnijimo, mūsų kūno atpirkimo.
24 Šia viltimi mes esame išgelbėti, bet regima viltis nėra viltis. Jeigu kas mato, tai kam jam viltis?
25 Bet jei viliamės to, ko nematome, tada laukiame ištvermingai.
Kaip matome be Dievo, be gyvenimo tiesoje, kūrinija pajungta tuštybei, pasmerkta žūti. bet atpirkta iš kūniškos nuodėmės ji išlaisvinta iš suirimo vergijos. Štai kodėl mums reikia kantrybės ištvermės, nes mes laukiam. Ir mes viltimi išgebėti, o ne įtikėjimu kaip sako kai kurie. Nes jeigu įtikėjimu tai po įtikėjimo jau tikėjimo nebereiktų. Bet bet įtikėję mes neturime prarasti tikėjimo vilties iki išgelbėjimo galo. Abraomas tikėjo tuo ko nematė, taip ir mes turime tikėti viltimi, kurią matome tik tikėjimu.
26 Taip pat ir Dvasia padeda mūsų silpnumui. Nes mes nežinome, ko turėtume melsti, bet pati Dvasia užtaria mus neišsakomom dejonėm.
27 Širdžių Tyrėjas žino Dvasios mintis, nes Ji užtaria šventuosius pagal Dievo valią.
28 Be to, mes žinome, kad mylintiems Dievą viskas išeina į gera, būtent Jo tikslu pašauktiesiems.
29 O kuriuos Jis iš anksto numatė, tuos iš anksto ir paskyrė tapti panašius į Jo Sūnaus atvaizdą, kad šis būtų pirmagimis tarp daugelio brolių.
30 O kuriuos Jis iš anksto paskyrė, tuos ir pašaukė; kuriuos pašaukė, tuos ir išteisino; kuriuos išteisino, tuos ir pašlovino.
31 Tai ką dėl viso šito pasakysime? Jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus?!
Kaip matome, ne įstatymas padeda mūsų silpnumui, bet tiesos dvasia ir ji mums parodo ko turime melstis, ji užtaria mus ir žino mūsų mintis ir tikėjimas mums padeda žinoti, kad viskas bus gerai jeigu eisime tiesos keliu. Tai, kad tikėjimas mums padeda suvokti, kad jeigu Dievas su mumis tai ko mums bijoti.
32 Tas, kuris nepagailėjo savo Sūnaus, bet atidavė Jį už mus visus, – kaipgi Jis ir visko nedovanotų kartu su Juo?
33 Kas kaltins Dievo išrinktuosius? Juk Dievas išteisina!
34 Kas pasmerks? Kristus mirė, bet buvo prikeltas ir yra Dievo dešinėje, ir užtaria mus.
35 Kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės? Ar sielvartas? ar nelaimė? ar persekiojimas? ar badas? ar nuogumas? ar pavojus? ar kalavijas?
36 Parašyta: „Dėl Tavęs mes žudomi ištisą dieną, laikomi avimis skerdimui“.
37 Tačiau visuose šiuose dalykuose mes esame daugiau negu nugalėtojai per Tą, kuris mus pamilo.
38 Ir aš įsitikinęs, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, nei galybės, nei dabartis, nei ateitis,
39 nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra Kristuje Jėzuje, mūsų Viešpatyje.
Didelės viltes klausimas 32 eil., o 33-35 tikėjimo padrąsinimas. toliau parodytas koks buvo tikėjimas pranašuose, apaštaluose ir koks turi būti mumyse, kad ta mirtis nuodėmei, būtų tobula.
Rom.5:1 Taigi, išteisinti tikėjimu, turime ramybę su Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų,
2 per kurį tikėjimu pasiekiame tą malonę, kurioje stovime ir džiaugiamės Dievo šlovės viltimi.
Ne įstatymu, bet tikėjimu !!! Įstatyme ramybės niekada nėra, ten tik didelė baimė nenusižengti, nes dėl kiekvieno nusižengimo yra bausmė. Per įstatymą mes nepasiekiame malonės, nes jos nėra ten.
3 Ir ne vien tuo. Mes taip pat džiaugiamės sielvartais, žinodami, kad sielvartas ugdo ištvermę,
4 ištvermė – patirtį, patirtis – viltį.
5 O viltis neapvilia, nes Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse per Šventąją Dvasią, kuri mums duota.
Įstatymui nereikia nei sielvarto, ištvermės, patirties ir vilties. Ir Dievo meilė per įstatymą, kuris sukelią baimę neateina, nes meilėje baimės nėra, ji išlieta mums per Tiesos dvasią.
6 Mums dar esant silpniems, Kristus savo metu numirė už bedievius.
7 Vargu ar kas sutiktų mirti už teisųjį; nebent kas ryžtųsi mirti už geradarį.
8 O Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus mirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai.
9 Tad dar tikriau dabar, kai esame išteisinti Jo krauju, mes būsime per Jį išgelbėti nuo rūstybės.
10 Jeigu, kai dar buvome priešai, mus sutaikė su Dievu Jo Sūnaus mirtis, tai tuo labiau mus išgelbės Jo gyvybė, kai jau esame sutaikinti.
11 Negana to, – mes džiaugiamės Dieve per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, kuriuo esame sutaikyti.
Kaip matome, mes išgelbėti ne per įstatymą, bet per Kristaus tikėjimą !!! Ne per įstatymo laikymasi Kristus nepadarė nė vienos nuodėmės, bet per tikėjimą Tėvo pažadu. Čia dar kartą pasako, kad per Kristaus kraują mes išteisinti, nuo rūstybės, o rūstybė yra įstatyme. Štai kodėl ir apipjausti ir ne apipjaustyti išgelbėjami tikėjimu. Ir mes džiaugiamės ne dėl to, kad kūniškai laikomės įstatymu ir tai pasikeliame aukščiau kitų, bet džiaugiamės Dieve tai yra Tiesoje per Jėzų nusižemindami prieš Jį, kuris atpirko mus.
12 Todėl, kaip per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę mirtis, taip ir mirtis pasiekė visus žmones, nes visi nusidėjo.
13 Nuodėmė buvo pasaulyje ir iki įstatymo, bet, nesant įstatymo, nuodėmė neįskaitoma.
14 Vis dėlto nuo Adomo iki Mozės viešpatavo mirtis net tiems, kurie nebuvo padarę nuodėmių, panašių į nusikaltimą Adomo, kuris buvo Būsimojo provaizdis.
15 Bet su dovana yra ne taip kaip su kalte. Jei dėl vieno žmogaus nusikaltimo mirė daugelis, tai tuo labiau Dievo malonė ir malonės dovana per vieną Žmogų, Jėzų Kristų, gausiai atiteko daugybei.
16 Ne taip yra su dovana kaip su vieno žmogaus nusikaltimu. Juk teismas vieno nusikaltimą pasmerkė, bet laisva dovana iš daugybės nusikaltimų atvedė į išteisinimą.
17 Jei dėl vieno žmogaus nusikaltimo mirtis įsiviešpatavo per tą vieną, tai nepalyginti labiau tie, kurie su perteklium gauna malonės bei teisumo dovaną, viešpataus gyvenime per vieną Jėzų Kristų.
18 Todėl kaip vieno žmogaus nusikaltimas visiems žmonėms užtraukė teismą ir pasmerkimą, taip vieno Žmogaus teisumas visiems pelnė išteisinimą, kad gyventų.
19 Kaip vieno žmogaus neklusnumu daugelis tapo nusidėjėliais, taip ir vieno klusnumu daugelis taps teisūs.
20 Be to, įstatymas įsiterpė, kad nusikaltimas dar labiau padidėtų. Bet kur buvo apstu nuodėmės, ten dar apstesnė tapo malonė,
21 kad kaip nuodėmė viešpatavo mirtimi, taip malonė viešpatautų teisumu amžinajam gyvenimui per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį.
Nuodėmė buvo ir iki įstatymo, iš karto kai Adomas nepakluso taip ir nuomėmė atsirado. O įstatymas kam reikalingas ? O kaip ir mūsų pasaulietinė teisinė bazė, bet kurios valstybės tam, kad nuodėmė būtų įskaityta !!! Įstatyme, dovanų nėra, tik Dievo malonėje yra dovana mums, jis paaukojo savo sūnų ne pagal įstatymą o pagal malonę, kad mes būtume išgelbėti. 18eil., aiškiai matome, kad per Kristaus teisumą, jo paklusnumą Dievui, pelnė išteisinimą, o įstatymas tik įsiterpė, ne tam, kad padėtų tikėjimui, bet kad nusikaltimas padidėtų. Malonė ne įstatymu viešpatauja, o teisumu !!! Įstatymas neveda ir negali vesti į amžiną gyvenimą, nes jis turi prievartinę šaknį.
Rom.6:1 Ką gi sakysime? Gal mums pasilikti nuodėmėje, kad gausėtų malonė?
O mes žinome, kam buvo įsiterpęs įstatymas tam, kad nuodėmės padaugėtų.
2 Jokiu būdu! Mirę nuodėmei, kaipgi gyvensime joje?
3 Argi nežinote, jog mes, pakrikštyti Jėzuje Kristuje, buvome pakrikštyti Jo mirtyje?
4 Taigi krikštu mes esame kartu su Juo palaidoti mirtyje, kad kaip Kristus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlove, taip ir mes gyventume naują gyvenimą.
5 Jei esame suaugę su Jo mirties paveikslu, būsime suaugę ir su prisikėlimo,
6 žinodami, jog mūsų senasis žmogus buvo nukryžiuotas kartu su Juo, kad būtų sunaikintas nuodėmės kūnas ir kad mes daugiau nebevergautume nuodėmei.
7 Juk kas miręs, tas išlaisvintas iš nuodėmės.
8 Jeigu esame mirę su Kristumi, tikime, kad ir gyvensime su Juo.
9 Žinome, kad, prisikėlęs iš numirusių, Kristus daugiau nebemiršta; mirtis jau nebeturi Jam galios.
10 Kad Jis mirė, tai mirė nuodėmei kartą visiems laikams, o kad gyvena – gyvena Dievui.
11 Taip ir jūs laikykite save mirusiais nuodėmei, o gyvais Dievui Kristuje Jėzuje, mūsų Viešpatyje.
12 Todėl neleiskite nuodėmei viešpatauti jūsų mirtingame kūne, kad nepasiduotumėte jo geiduliams.
13 Neduokite nuodėmei savo kūno narių kaip neteisumo ginklų, bet paveskite save Dievui, kaip iš numirusiųjų atgijusius, ir savo narius Jam – kaip teisumo ginklus.
14 Nuodėmė neturi jums viešpatauti: jūs ne įstatymo, bet malonės valdžioje.
Mes mirę nuodėmei, ne įsatatmu ar per įstatymą, mes mirę kartu su Kristumi nuodėmei. Tokia ir yra Krikšto esmė, panirsta į vandenį nuodėmingas, išnirsta švarus be nuodėmės.
Nebūna taip, kad panirsta į vandenį be įstatymo išneria jau laikosi įstatymo :) . Jeigu mes vis dar sekame įstatymu tai reiškia, kad vis dar mumyse ne Dievo baimė gyvena, o kūniška žmogiška. Nes jeigu mes mirę nuodėmei, tai kam mums įstatymas ? Ar tikrai mirusiems pasaulyje dar reikia laikytis gyvųjų įstatymų ?
Ir vėl Paulius akcentuoja ne įstatymo laikymasi 7-10 elil., bet tikėjimą. Kristus buvo primasis prikeltas ir čia mes matome, kad ir mes turime elgtis kaip Jis, laikyti save mirusiais nuodėmei ,nesiremdami įstatymu, bet kaip ir Kristus ir Abraomas tikėjimu. 11-14 eil., Kaip reikia neleisti viešpatauti nuodėmei, laikantis įstatymo ar tikėjimu į Dievą kuris yra Tiesa ? 13 eilutė sako kaip, o 14 pabrėžia kodėl taip. O ne įstatymu remtis, čia aiškiai pasakyta įstatymo laikymesi kūniškai viešpatauja nuodėmė.
15 Tai ką? Gal darysime nuodėmes, jei esame ne įstatymo, bet malonės valdžioje? Jokiu būdu!
16 Argi nežinote, kad pasiduodami kam nors vergauti, jūs iš tiesų tampate vergais to, kuriam paklūstate: ar tai būtų nuodėmė, vedanti į mirtį, ar paklusnumas, vedantis į teisumą.
Čia sakoma, kad jeigu mes, save laikome mirusiais nuodėmei, dėl Dievo malonės, tai ir laikykime tokiais save iki galo ir nepasiduokime nuodėmei, nes jeigu mes pasiduodame, tai mes nesame mirę nuodėmei, reiškia mes esame dar jai gyvi ir ji vis dar mus veda į mirtį.
17 Bet ačiū Dievui, kad, nors buvote nuodėmės vergais, jūs iš širdies paklusote tam mokymo pavyzdžiui, kuriam buvote pavesti;
18 ir, išlaisvinti iš nuodėmės, tapote teisumo tarnais.
Mes Dievui paklūstame ne dėl įstatymo, kurį davė neklusniesiems, bet iš širdies savo noru paklusome Kristaus mokymo pavyzdžiui. Ne per įstatymą tapome teisumo tarnais, o per Kristaus paklusnumą išlaisvinti iš nuodėmės. Įstatymas neišlaivino nė vieno iš nuodėmės.
19 Kalbu grynai žmogiškai dėl jūsų kūniško silpnumo. Kaip buvote atidavę savo kūno narius vergauti netyrumui ir nedorybei, kad elgtumėtės nedorai, taip pat atiduokite savo narius vergauti teisumui, kad taptumėte šventi.
20 Būdami nuodėmės vergai, jūs buvote nepriklausomi nuo teisumo.
21 Bet kokį vaisių turėjote tuomet iš to, ko dabar gėdijatės? Juk tų dalykų galas – mirtis.
22 O dabar, išlaisvinti iš nuodėmės ir tapę Dievo tarnais, turite kaip vaisių – šventumą, ir kaip baigtį – amžinąjį gyvenimą.
23 Atpildas už nuodėmę – mirtis, o Dievo dovana – amžinasis gyvenimas per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį.
Kaip matome tampa aišku kodėl Paulius taip smulikiai ir aiškiai išaiškina. Pažiūrėkite, jis negąsdina įstatymu, bet ragina pataria. Toliau primena koks buvo jų atpildas kol tarnavo nuodemei ir koks atpildas dabar kai tarnauja teisumui.
Rom.7: 1 Ar nežinote, broliai, – aš kalbu žinantiems įstatymą, – kad įstatymas galioja žmogui, kol jis gyvas?
Tai jeigu mes mirę nuodemei, tai įstatymas nebegalioja. Pasikartosiu, kad net šiame pasaulyje mirusies įstatymas nebegalioja.
Čia Paulius duoda pavyzdį :
2 Pavyzdžiui, ištekėjusi moteris įstatymo surišta su vyru, kol jis gyvas. Jei vyras miršta, ji tampa laisva nuo įstatymo, rišusio ją su vyru.
3 Ji vadinsis svetimautoja, jei, vyrui gyvam esant, bus žmona kitam. Bet jei vyras miršta, ji tampa laisva nuo įstatymo ir, ištekėdama už kito, nebėra svetimautoja.
4 Taip ir jūs, mano broliai, per Kristaus kūną esate mirę įstatymui, kad priklausytumėte kitam – prikeltam iš numirusių – ir kad mes neštume vaisių Dievui.
Suvokiat ? Per Kristaus kūno auką, mes turime save laikyti mirusiais ne tik nuodėmei, bet įstatymui, nes mirusiems įstatymas nebegalioja. Tik jeigu mes laikysime ir būsime mirę nuodėmei ir įstatymui, galėsime nešti teisumo vaisių Dievui.
5 Kol gyvenome pagal kūną, mumyse veikė įstatymo pažadintos nuodėmingos aistros, ir mes nešėme vaisių mirčiai.
Dar kartą pabėžia Paulius, kad įstatymas pažadina nuodėmingą aistrą ir iš tos aistros nešamas vaisius mirčiai.
6 Bet dabar, numirę įstatymui, kuriuo buvome surišti, esame išlaisvinti iš jo, kad tarnautume nauja dvasia, o ne pasenusia raide.
Tai jeigu Paulius sako, kad mes mirę įstatymui ir išlaisvinti iš jo tai kodėl kai, kurie vis dar bando mus grąžinti prie įstatymo laikymosi ? Nauja dvasia tarnauti, tai ne naujoviškai laikytis įstatymo, tai tarnavimas tikėjimu Tiesa per Jėzaus auką.
7 Ką tad pasakysime? Gal įstatymas yra nuodėmė? Jokiu būdu! Bet aš nebūčiau pažinęs nuodėmės, jei nebūtų įstatymo. Nebūčiau suvokęs geismo, jei įstatymas nebūtų pasakęs: „Negeisk!“
8 Bet nuodėmė, per įsakymus gavusi progą, pažadino manyje visokius geismus, o be įstatymo nuodėmė negyva.
9 Kadaise be įstatymo aš buvau gyvas. Bet, atėjus įsakymui, atgijo nuodėmė, ir aš numiriau.
10 Taip man paaiškėjo, kad įsakymas, skirtas gyvenimui, nuvedė mane į mirtį.
11 Nes įsakymo paskatinta nuodėmė mane suvedžiojo ir juo mane nužudė.
12 Todėl įstatymas šventas; įsakymas taip pat šventas, ir teisingas, ir geras.
13 Vadinasi, geras dalykas tapo man mirtimi? Jokiu būdu! Bet nuodėmė pasirodė nuodėme tuo, kad atnešė man mirtį, pasinaudodama geru dalyku, – kad per įsakymą nuodėmė taptų be galo nuodėminga.
Kaip matome Paulius dar kartą kartojasi, kad įstatymas pažadina nuodėme. Žmogus be įstatymo nebūtų suvokęs geismo jausmo. Įstatymas atgaivina, pažadina nuodėmę ir žmogus tampa miręs dar būdamas gyvas šiame pasaulyje. Kaip matome ir įsakymas ir istatymas yra šventi, bet nuodėmė tai yra bandymas žmogaus išpildyti dvasinį įstatymą kūniškai tapo laaaabai nuodėminga. Ir tai pavirtina mums 14eil.
14 Nes mes žinome, kad įstatymas yra dvasiškas, o aš esu kūniškas, parduotas nuodėmei.
15 Aš net neišmanau, ką darąs, nes darau ne tai, ko noriu, bet tai, ko nekenčiu.
16 O jei darau tai, ko nenoriu, tada sutinku, kad įstatymas geras.
17 Tada jau nebe aš tai darau, bet manyje gyvenanti nuodėmė.
18 Aš juk žinau, kad manyje, tai yra mano kūne, nėra jokio gėrio. Gero trokšti sugebu, o padaryti – ne.
19 Aš nedarau gėrio, kurio trokštu, o darau blogį, kurio nenoriu.
20 O jeigu darau, ko nenoriu, tada nebe aš tai darau, bet manyje gyvenanti nuodėmė.
21 Taigi aš randu tokį įstatymą: kai trokštu padaryti gera, prie manęs prilimpa bloga.
Kai Dievas ištrėme Adomą ir jis tapo nuodėmingas jis ir jo palikuonys darė tai ko nenori ir nekenčia, nes nuodėminga prigimtis juose viešpatavo. Įstatymas yra geras jeigu mes gyvename Dieve, bet jeigu mes įstatymą patekiam nuodemingui kūniškui žmogui, tai jis nepanaikina nuodėmės, bet ją padaugina, nes žmogaus kūne, kuriame bėra Dievo, nieko gero nėra, todėl taip ir elgiasi žmogus, nori daryti gera, o daro blogą.
22 Juk kaip vidinis žmogus aš gėriuosi Dievo įstatymu.
23 Bet savo nariuose matau kitą įstatymą, kovojantį su mano proto įstatymu, ir paverčiantį mane belaisviu nuodėmės įstatymo, kuris yra mano nariuose.
Mes žinome, kad įstatymas yra geras ir šventas, bet kadangi esame kūniški, tai nepildome jo dvasiškai ir nuodėmė kovoja su protu suvokiamu įstatymu ir nugali mus ir paiima į neleisvę.
24 Vargšas aš žmogus! Kas išlaisvins mane iš šito mirties kūno!
Atsakymas paskutinėje 25 eilutėje.
25 Bet ačiū Dievui – per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų! Taigi aš pats protu tarnauju Dievo įstatymui, o kūnu – nuodėmės įstatymui.
Per Jėzaus auką, tikėdami Jo tikėjimo pavyzdžiu, prisikėlimu ir mes laikome save mirusiais nuodemės įstatymui.
Rom.8:1 Taigi dabar nebėra pasmerkimo tiems, kurie yra Kristuje Jėzuje, kurie gyvena ne pagal kūną, bet pagal Dvasią.
2 Nes gyvenimo Kristuje Jėzuje Dvasios įstatymas išlaisvino mane iš nuodėmės ir mirties įstatymo.
Tai yra dabar tie, kurie mirę nuodėmei per Kristaus auką ir gyvena Jame, gyvena ne vykdydami kūniškai įstatymą, bet gyvendami Tiesoje ir taip išpildydami dvasiškai įstatymą yra išlaisvinti iš pildymo įstatymo kūniškai, nes laiko save mirusiais nuodėmei ir įstatymui.
3 Ko įstatymas nepajėgė, būdamas silpnas dėl kūno, tai įvykdė Dievas. Jis atsiuntė savo Sūnų nuodėmingo kūno pavidalu kaip auką už nuodėmę ir pasmerkė nuodėmę kūne,
4 kad įstatymo teisumas išsipildytų mumyse, gyvenančiuose ne pagal kūną, bet pagal Dvasią.
Čia sakoma, kad kūniškai įstatymo įvykdyti negalima, tai jau sakė Paulius tik čia kitais žodžiais. Todėl ir reikėjo atsiųsti savo sūnų gimusį iš Tiesos dvasios ir nekaltos mergelės, be Adomo prigimtiės nuodėmės, kad dvasinis įstatymas būtų išpildytas dvasiškai, nes kūniškai niekas nesugebėjo ir niekada nebūtų sugebėjęs jo išpildyti. Jis išpildomas tik gyvenant pagal tiesą.
5 Kurie gyvena pagal kūną, tie mąsto kūniškai, o kurie gyvena pagal Dvasią – dvasiškai.
Štai kodėl jie pildo dvasinį įstatymą kūniškai, nes mąsto kūniškai, nors jie protingi, išsilavinę, bet išmintis yra tik tiesoje, t.y. Dieve. Todėl jie niekada ir negali įvykdyti įstatymo, nes negyvena Tiesoje. Tik per Kristaus auką, atėjo atpirkimas iš nuodėmės įstatymo.
6 Kūniškas mąstymas – tai mirtis, o dvasiškas – gyvenimas ir ramybė.
7 Kūniškas mąstymas priešiškas Dievui; jis nepaklūsta Dievo įstatymui ir net negali paklusti.
8 Ir todėl gyvenantys pagal kūną negali patikti Dievui.
Matot ir vienas ir kitas mato tą patį Dievo žodį, bet vienas pildo įstatymą kūniškai ir niekada jo neišpildo ir miršta, o kitas kuris miręs nuodėmei ir įstatymui išpildo įstatymą ir gauna amžiną gyvenimą. Kūniškai neįmanoma paklusti dvasiniam įsatytmui. Tokie ir nepatinka Dievui, nes jie nenusiženimą prieš tiesą, nes kūniškas mąstymas daro žmogų išdidų. O išdidiems Dievas priešinasi.
9 Tačiau jūs negyvenate pagal kūną, bet pagal Dvasią, jei tik Dievo Dvasia gyvena jumyse. O kas neturi Kristaus Dvasios, tas nėra Jo.
10 Jeigu Kristus yra jumyse, tai kūnas yra miręs dėl nuodėmės, bet dvasia – gyva dėl teisumo.
11 Jei jumyse gyvena Dvasia To, kuris Jėzų prikėlė iš numirusių, tai Jis – prikėlęs iš numirusių Kristų – atgaivins ir jūsų mirtingus kūnus savo Dvasia, gyvenančia jumyse.
Jūs negyvenate pildydami įstatymą kūniškai, bet dvasiškai, o jeigu taip negyvenate tai Dievo dvasia jumyse negyvena. Jeigu mes matome, kad žmogus naudoja biblijinius terminus ir Dievo vardą, bet daro nuodėmes, tai jis yra kūniškas ir jame nėra Dievo dvasios, nes tiesos dvasia gyvena mumyse tik dėl teisumo. 11eil., paraginimas, nenusidėti ir tikėjimo padrąsinimas, kad ir mes jeigu tikėsime, būsime prikelti kaip ir Jėzus.
12 Taigi, broliai, mes nesame skolingi kūnui, kad gyventume pagal kūną.
13 Jei jūs gyvenate pagal kūną – mirsite. Bet jei dvasia marinate kūniškus darbus – gyvensite.
Čia kalba apie gyvenimo būdus kūniška ir dvasinį ir kad kūniškus darbus mes mariname ne įstatymu, bet tikėjimu.
14 Visi, vedami Dievo Dvasios, yra Dievo vaikai.
Kūniško mąstymo žmonės tie, kurie bando laikytis įstatymo kūniškai, nėra Dievo vaikai, nors jie save tokiais laiko, kaip ir farizėjai ir sadukėjai ar rašto žinovai, save laikė Dievo vaikais bet tokiais jų Dievas nelaikė.
15 Jūs gi gavote ne vergystės dvasią, kad vėl bijotumėte, bet gavote įsūnystės Dvasią, kuria šaukiame: „Aba, Tėve!“
16 Pati Dvasia liudija mūsų dvasiai, kad esame Dievo vaikai.
17 O jei esame vaikai, tai ir paveldėtojai. Dievo paveldėtojai ir Kristaus bendrapaveldėtojai, jeigu tik su Juo kenčiame, kad su Juo būtume pašlovinti.
18 Aš manau, jog šio laiko kentėjimai nieko nereiškia, lyginant juos su būsimąja šlove, kuri mumyse bus apreikšta.
19 Kūrinija su ilgesiu laukia, kada bus apreikšti Dievo sūnūs.
Kūniškai pildydami įstatymą žmonės gyvena vergystėje ir baimėje. Bet mes ne vergaujame jeigu laikome save mirusiais įstatymui, įstatymui lavonai nereikalingi, jam reikalingi gyvi nuodėmingi, nes tik jie gali pildyti jį ir niekada neišpildyti ir taip amžiams pasilikti nuodėmėje.
O vat jeigu mes gyvename Kristuje, tai ir paveldime viską ką ir Kristus ir kentėjimus ir išbandymus, kad būtume pašlovinti su Juo. Jeigu mes norime būti kaip Dievo sūnūs, turime tikėti tiesa ir nesitraukti nuo tokio gyvenimo būdo, tai yra turime būti mirę nuodėmei.
20 Mat kūrinija buvo pajungta tuštybei, – ne savo noru, bet pavergėjo valia, – su viltimi,
21 kad ir pati kūrinija bus išlaisvinta iš suirimo vergijos ir įgis šlovingą Dievo vaikų laisvę.
22 Juk mes žinome, kad visa kūrinija iki šiol dejuoja ir tebėra gimdymo skausmuose.
23 Ir ne tik ji, bet ir mes patys, turintys pirmuosius Dvasios vaisius, – ir mes dejuojame, kantriai laukdami įsūnijimo, mūsų kūno atpirkimo.
24 Šia viltimi mes esame išgelbėti, bet regima viltis nėra viltis. Jeigu kas mato, tai kam jam viltis?
25 Bet jei viliamės to, ko nematome, tada laukiame ištvermingai.
Kaip matome be Dievo, be gyvenimo tiesoje, kūrinija pajungta tuštybei, pasmerkta žūti. bet atpirkta iš kūniškos nuodėmės ji išlaisvinta iš suirimo vergijos. Štai kodėl mums reikia kantrybės ištvermės, nes mes laukiam. Ir mes viltimi išgebėti, o ne įtikėjimu kaip sako kai kurie. Nes jeigu įtikėjimu tai po įtikėjimo jau tikėjimo nebereiktų. Bet bet įtikėję mes neturime prarasti tikėjimo vilties iki išgelbėjimo galo. Abraomas tikėjo tuo ko nematė, taip ir mes turime tikėti viltimi, kurią matome tik tikėjimu.
26 Taip pat ir Dvasia padeda mūsų silpnumui. Nes mes nežinome, ko turėtume melsti, bet pati Dvasia užtaria mus neišsakomom dejonėm.
27 Širdžių Tyrėjas žino Dvasios mintis, nes Ji užtaria šventuosius pagal Dievo valią.
28 Be to, mes žinome, kad mylintiems Dievą viskas išeina į gera, būtent Jo tikslu pašauktiesiems.
29 O kuriuos Jis iš anksto numatė, tuos iš anksto ir paskyrė tapti panašius į Jo Sūnaus atvaizdą, kad šis būtų pirmagimis tarp daugelio brolių.
30 O kuriuos Jis iš anksto paskyrė, tuos ir pašaukė; kuriuos pašaukė, tuos ir išteisino; kuriuos išteisino, tuos ir pašlovino.
31 Tai ką dėl viso šito pasakysime? Jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus?!
Kaip matome, ne įstatymas padeda mūsų silpnumui, bet tiesos dvasia ir ji mums parodo ko turime melstis, ji užtaria mus ir žino mūsų mintis ir tikėjimas mums padeda žinoti, kad viskas bus gerai jeigu eisime tiesos keliu. Tai, kad tikėjimas mums padeda suvokti, kad jeigu Dievas su mumis tai ko mums bijoti.
32 Tas, kuris nepagailėjo savo Sūnaus, bet atidavė Jį už mus visus, – kaipgi Jis ir visko nedovanotų kartu su Juo?
33 Kas kaltins Dievo išrinktuosius? Juk Dievas išteisina!
34 Kas pasmerks? Kristus mirė, bet buvo prikeltas ir yra Dievo dešinėje, ir užtaria mus.
35 Kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės? Ar sielvartas? ar nelaimė? ar persekiojimas? ar badas? ar nuogumas? ar pavojus? ar kalavijas?
36 Parašyta: „Dėl Tavęs mes žudomi ištisą dieną, laikomi avimis skerdimui“.
37 Tačiau visuose šiuose dalykuose mes esame daugiau negu nugalėtojai per Tą, kuris mus pamilo.
38 Ir aš įsitikinęs, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, nei galybės, nei dabartis, nei ateitis,
39 nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra Kristuje Jėzuje, mūsų Viešpatyje.
Didelės viltes klausimas 32 eil., o 33-35 tikėjimo padrąsinimas. toliau parodytas koks buvo tikėjimas pranašuose, apaštaluose ir koks turi būti mumyse, kad ta mirtis nuodėmei, būtų tobula.
