Nekraukite sau turtų žemėje...
Mato 6:19-21 „Nekraukite sau turtų žemėje, kur kandys ir rūdys ėda, kur vagys įsilaužia ir vagia.
Bet kraukite sau turtus danguje, kur nei kandys, nei rūdys neėda, kur vagys neįsilaužia ir nevagia,
nes kur tavo turtas, ten ir tavo širdis“.
Žmonės, perskaitę šitas eilutes, dažniausiai supranta, kad kalba eina apie pinigus, brangakmenius, namus, įvairius daiktus. Tačiau tai labai siauras supratimas. Žmogaus turtas gali būti ne tik tai. Turtai gali būti skirtingi – dvasiniai, sieliniai, fiziniai. Su fiziniais turtais ir taip aišku. Tačiau sielinius turtus žmonės painioja su dvasiniais turtais. Yra parašyta – kur tavo turtas, ten ir tavo širdis. Tai reiškia, kad žmogus myli tai, ką mano esant jo turtu, didžiuojasi juo. Yra tik, palyginti, nedidelė žmonių dalis, kurie myli ir didžiuojasi savo pinigais ar dideliais namais. Daug daugiau žmonių didžiuojasi savo išsilavinimu bei gautais diplomais, savo pasiekimais, padėtimis visuomenėje, pareigomis, savo vaikais bei jų pasiekimais. Jie tuo didžiuojasi, jie tai myli, jiems tai yra svarbu ir reikšminga. Netgi tie, kurie turi daug pinigų bei kitokių turtų, jie tuo pačiu turi ir aukštą padėtį visuomenėje, kuri yra netgi brangesnis jų turtas, nei pinigai. Kitų žmonių pagarba jiems bei susižavėjimas – štai kas, iš tiesų, yra tikrasis jų turtas. Dažną kartą net ne pinigai. Pinigai tampa tik priemone nusipirkti jų „tikrąjį turtą“.
Kalbant apie krikščionis, galime taip pat pastebėti dažną kartą, kad ne Viešpats ir ne Dangaus karalystė yra jų turtas. Kodėl? Todėl, kad jie žiūri į žmogų – pastorių, lyderį. Jie juo žavisi, klauso, net netikrindami ar jo žodžiai atitinka Dievo žodį ar ne. Pasitikėjimas aklas, nes tas pastorius ar lyderis yra tų krikščionių turtas. Tokiu atveju pastorius bei jo žodis iškeliamas aukščiau Dievo žodžio. Ne kartą ir ne du teko girdėti tokius žodžius: „kiek žmonių tu atvedei pas Dievą, kiek žmonių meldėsi atgailos malda per tavo liudijimą?“. Krikščionys žiūri pavydžiai į tokio pamokslininko ar evangelisto „turtą“ - netikinčiuosius, pasakiusius savo lūpomis „atgailos“ maldą ir svajoja patys būti jų vietoje. Tai taip pat yra „turtas“, nors niekas nesigiria tuo, kiek žmonių per juos asmeniškai pažino Viešpatį, kiek savarankiškai nagrinėjasi Dievo žodį ir jį valgo, taip kaip tai darė apaštalas Paulius. Lyderis tapo viskuo – neklystančiu, viską žinančiu „turtu“ žmonių širdyse. Krikščionys labai dažnai didžiuojasi savo lyderiais.
Lygiai toks pat „turtas“ gali būti krikščionio tarnavimas bažnyčioje – žmogus jaučiasi labai svarbus ir labiau „dvasingas“, teisesnis vien dėl to, kad jis TARNAUJA. Tačiau tai uždengia nuo jo Dievą. Ir keista, bet toks žmogus nemato, kad tarnavimas užgožia Tiesą. Labai liūdna būna matyti, kai lyderis užgožia Tiesą. Žmonės tada aklai juo pasitiki ir net nebetikrina, ar tas kalba tiesą. O juk Jėzus mus visus perspėjo, kad ateis daug vilkų avių kailyje, daug antikristų (vietoj Kristaus, užėmusių Kristaus vietą žmonių širdyse). Tačiau atimk iš krikščionio jo turtą, (ką ten atimk užtenka pasakyti, kad jis klysta skleidžia melą ) – lyderį, tarnavimą, kitų žmonių pagarbą ir pamatysime kas įvyksta – žmogus supyksta, įsiskaudina, nuliūsta. Kodėl? Todėl, kad jų pamatas buvo ne Kristus, o tarnavimas, lyderis ir t.t. Jo žvilgsnis buvo nukreiptas ne ta linkme.
Kodėl taip vyksta? Todėl, kad žmonės yra tingūs savo širdyse bei išdidūs, jie nenori prisiimti atsakomybės už savo pasirinkimus bei sprendimus. Jie neieško tvirto pamato – Kristaus. Patogiau sumesti visą atsakomybę kažkokiam lyderiui, pastoriui. Tai duoda apgaulingą jausmą, kad jei kas negerai – ne tu kaltas, o lyderis, nes jis tave nuvedė ne ten, kur Tiesa.
Įdomu yra tai, kad nieko nėra amžino šioje žemėje, net ir tie jų turtai. Jais kažkada nusiviliama – t. y. suėda rūdys, kandys, jų širdies džiaugsmą ir pasididžiavimą pavagia vagys. Tik Viešpats niekada nenuvilia ir neapgauna, jei žmogus Jį pasirinko būti savo turtu. Tai yra tvirtas pamatas, kuris nesugrius atėjus išbandymams.
V.R.
Mato 6:19-21 „Nekraukite sau turtų žemėje, kur kandys ir rūdys ėda, kur vagys įsilaužia ir vagia.
Bet kraukite sau turtus danguje, kur nei kandys, nei rūdys neėda, kur vagys neįsilaužia ir nevagia,
nes kur tavo turtas, ten ir tavo širdis“.
Žmonės, perskaitę šitas eilutes, dažniausiai supranta, kad kalba eina apie pinigus, brangakmenius, namus, įvairius daiktus. Tačiau tai labai siauras supratimas. Žmogaus turtas gali būti ne tik tai. Turtai gali būti skirtingi – dvasiniai, sieliniai, fiziniai. Su fiziniais turtais ir taip aišku. Tačiau sielinius turtus žmonės painioja su dvasiniais turtais. Yra parašyta – kur tavo turtas, ten ir tavo širdis. Tai reiškia, kad žmogus myli tai, ką mano esant jo turtu, didžiuojasi juo. Yra tik, palyginti, nedidelė žmonių dalis, kurie myli ir didžiuojasi savo pinigais ar dideliais namais. Daug daugiau žmonių didžiuojasi savo išsilavinimu bei gautais diplomais, savo pasiekimais, padėtimis visuomenėje, pareigomis, savo vaikais bei jų pasiekimais. Jie tuo didžiuojasi, jie tai myli, jiems tai yra svarbu ir reikšminga. Netgi tie, kurie turi daug pinigų bei kitokių turtų, jie tuo pačiu turi ir aukštą padėtį visuomenėje, kuri yra netgi brangesnis jų turtas, nei pinigai. Kitų žmonių pagarba jiems bei susižavėjimas – štai kas, iš tiesų, yra tikrasis jų turtas. Dažną kartą net ne pinigai. Pinigai tampa tik priemone nusipirkti jų „tikrąjį turtą“.
Kalbant apie krikščionis, galime taip pat pastebėti dažną kartą, kad ne Viešpats ir ne Dangaus karalystė yra jų turtas. Kodėl? Todėl, kad jie žiūri į žmogų – pastorių, lyderį. Jie juo žavisi, klauso, net netikrindami ar jo žodžiai atitinka Dievo žodį ar ne. Pasitikėjimas aklas, nes tas pastorius ar lyderis yra tų krikščionių turtas. Tokiu atveju pastorius bei jo žodis iškeliamas aukščiau Dievo žodžio. Ne kartą ir ne du teko girdėti tokius žodžius: „kiek žmonių tu atvedei pas Dievą, kiek žmonių meldėsi atgailos malda per tavo liudijimą?“. Krikščionys žiūri pavydžiai į tokio pamokslininko ar evangelisto „turtą“ - netikinčiuosius, pasakiusius savo lūpomis „atgailos“ maldą ir svajoja patys būti jų vietoje. Tai taip pat yra „turtas“, nors niekas nesigiria tuo, kiek žmonių per juos asmeniškai pažino Viešpatį, kiek savarankiškai nagrinėjasi Dievo žodį ir jį valgo, taip kaip tai darė apaštalas Paulius. Lyderis tapo viskuo – neklystančiu, viską žinančiu „turtu“ žmonių širdyse. Krikščionys labai dažnai didžiuojasi savo lyderiais.
Lygiai toks pat „turtas“ gali būti krikščionio tarnavimas bažnyčioje – žmogus jaučiasi labai svarbus ir labiau „dvasingas“, teisesnis vien dėl to, kad jis TARNAUJA. Tačiau tai uždengia nuo jo Dievą. Ir keista, bet toks žmogus nemato, kad tarnavimas užgožia Tiesą. Labai liūdna būna matyti, kai lyderis užgožia Tiesą. Žmonės tada aklai juo pasitiki ir net nebetikrina, ar tas kalba tiesą. O juk Jėzus mus visus perspėjo, kad ateis daug vilkų avių kailyje, daug antikristų (vietoj Kristaus, užėmusių Kristaus vietą žmonių širdyse). Tačiau atimk iš krikščionio jo turtą, (ką ten atimk užtenka pasakyti, kad jis klysta skleidžia melą ) – lyderį, tarnavimą, kitų žmonių pagarbą ir pamatysime kas įvyksta – žmogus supyksta, įsiskaudina, nuliūsta. Kodėl? Todėl, kad jų pamatas buvo ne Kristus, o tarnavimas, lyderis ir t.t. Jo žvilgsnis buvo nukreiptas ne ta linkme.
Kodėl taip vyksta? Todėl, kad žmonės yra tingūs savo širdyse bei išdidūs, jie nenori prisiimti atsakomybės už savo pasirinkimus bei sprendimus. Jie neieško tvirto pamato – Kristaus. Patogiau sumesti visą atsakomybę kažkokiam lyderiui, pastoriui. Tai duoda apgaulingą jausmą, kad jei kas negerai – ne tu kaltas, o lyderis, nes jis tave nuvedė ne ten, kur Tiesa.
Įdomu yra tai, kad nieko nėra amžino šioje žemėje, net ir tie jų turtai. Jais kažkada nusiviliama – t. y. suėda rūdys, kandys, jų širdies džiaugsmą ir pasididžiavimą pavagia vagys. Tik Viešpats niekada nenuvilia ir neapgauna, jei žmogus Jį pasirinko būti savo turtu. Tai yra tvirtas pamatas, kuris nesugrius atėjus išbandymams.
V.R.
