Silpnumas ir kvailystė. Artūras Kacas


Dievui patinka išsirinkti kvailus ir silpnus daiktus, kurių dėka Jis parodo šventumą ir šlovingumą. Prie kvailumo galima priskirti nesubrendimą ir nesugebėjimą, o taip pat ir kitus supratimus, kurie įžeidžiantys šitame pasaulyje, bet patinkantys Dievui. Dievas nori įdėti anspaudą mūsų supratime, tai pat ir tai, kad karalystės kelias visiškai priešingas šio pasaulio keliui.

Aš norėčiau paskelbti karą sekmininkiškiems „Amen“ garsiems himnams ir viskam, kas pretenduoja į žinias ir supratimą. Man norisi tapti bepročiu ir aukštinti nesugebėjimą, drovumą ir visą kitą, kas mano įsitikinimu yra priskiriama Dievo tiesos darbams, kurie iš tikrųjų galėtų atkreipti pasaulio dėmesį. Aš įtartinai žiūriu į viską, kas prasideda sėkmingu aplinkybių susiėjimu arba sukurią teigiamą įspūdį, į tai, kas turi pakankamos paramos, kad viskas vyktų sklandžiai, turi nuostabias vystimosi programas ir repropduktuoja puikių pasekėjų. Tai man pasirodo ateinačiu ne iš Dievo. Visa tai skleidžią žmogišką smarvę vien dėl to, kad atrodo per daug rezultatyviai. Jeigu pas mus viskas labai gerai išeina ir pasiekiama be kančios, tai mes labai tikėtina, kad nusigrežėme nuo Dievo idėjos.

Tik įtikėjus ir atsidūrus bažnyčioje, mes galime iš tikrųjų prisiartinti prie žmonių sugedimo supratimo gelmių. Nuo šios atspirties taško prasideda apreiškimo pažinimas apie tai, kas mes esame kaip žmogiškos būtybės. Vat kodėl bažnyčia, tikra bažnyčia, parodo save tokią siaubingą ir netvarkingą, pilną painiavos, priešingibių ir parodo save kaip biaurų apreiškimą, apie mūsų pačių ir

visos žmonijos būseną. Jeigu tai nepasireiškia mūsų bažnyčioje, tai reiškia, kad tai kame jūs esate – nėra bažnyčia. Greičiausiai tai kažkas menkesnio, kas neleidžia garui išeiti į paviršių ir siūlo jums pakankamai veiklos būdų, sukuriančių kažką panašaus į tarnavimą, susirinkimų euforiją ir dainas, gerus pamoklus, bet tai nėra pakankamai, kad iki galo atverti tai kas mes esame iš tikrųjų. Vat todėl dar iki šiol malonė nėra ant mūsų visų. Ji paruošta tik nekenčiamiems. Pakol mes neateisime iki to supratimo, kuris parodo, kokie mes beviltiški, nesėkmingi, apgailėtini ir nieko nesugebantys, kad pasaulio dvasia taip giliai mus valdo, iki to laiko malonė mums bus nepasiekiama .

Viena iš problemų kodėl bažnyčia tokia silpna ir ligota, yra tame, kad labai jau mažai reikalavimų pateikima Dievo tautai, o lyderiai per daug bijo pareiklauti iš jų ko nors. Aš esu pasiruošęs trikdyti, agituoti, priešintis ir daryti viską, ko reikia, kad ištraukti mus ir kitus iš mūsų patogių krėslų, tegul net gi iš religingų daiktų, kuriuos mes įrengiame savo pasitenkinimui. Mes turime būti išlieti ir peršviesti per tai, kas mums nemalonu ir prieštarauja mūsų valiai ir norams.

Reiškiasi silpnumas ir kvailumas yra neatsiejami tikėjimo komponentai ir tai yra raktai Dievo šlovės apsireišimui. Mes turime visų pirma pamatyti griaunančią savo vilties priešingybę, kol mes galų gale galėsime atsistoti į tikrą tiesos pagrindą ir tvirtą pamatą, kur Dievui leidžiama būti visko Viešpačiu. Jūs negalite atsidurti šioje vietoje, kol viešpatauja žmogiškas išdidumas, užtikrintumas ir mokėjimas imituoti, sėkmingai pravesti ir religiškai pristatyti. Šio pasaulio dvasia, turėjo beprecedentinį poveikį mus. Didžiausias dėmesys rodomas yra jėgai, sugebėjimams ir įsivaizdavimams, kad mes galime daryti tai ne blogiau negu pasaulyje, jeigu ne geriau. Mes imame pasaulietiškus metodus ir panaudojam juos Dievo karalytėje ir galime būti tokie žavingi, muzikalūs ir gabūs ir remdamiesi tuo statyti sėkmingas bažnyčias, judėjimus ir organizacijas.

Pasaulis apgirtęs nuo jėgos: elektros, atominės energijos, karinės jėgos. Žmonės ieško išsigelbėjimo jėgos terminuose: „stiprus“ Dievo žmogus, „stirpus“ pamokslininkas. O kaip su tais kurie yra „silpni“ pamoklininkai ? Mes kaip bažnyčia atsidūrėme sugundyti karaliaujančiu pasaulyje jėgos išaukštinimu. Mes gėdijamės ir sutrinkame dėl silpnumo. Mes nenorime rizikuoti ir remtis kvailumu. Mes norime būti aukštumoje ir daryti, bet ką meistriškai ir profesonaliai, remdamiesi savo sugebėjimais, vietoje to, kad patikėti savo gyvenimus Nukryžiuotam ir Atgimusiam. „Ne galybe, nei galia, bet Mano Dvasia“ Aš žinau, kad net situodami šitą rašto vietą mes galvojame apie jėgos Dvasią. O kaip dėl silpnumo Dvasios ? Kaip dėl pažeminimo Dvasios ? Kaip dėl pralaimėjimo Dvasios , kuri buvo buvo apreikšta ant Kryžiaus šituo Sudraskytu kūno gabalu, kabojusiu prieš nuslopintų ir pilnų baimės mokinių akis, kieno vltis Jis pilnai „sugriovė“ ?

Bažnyčios ligos diagnozė yra tame, kad ji gyvena dėl praėjusio amžiaus jėgos. Argi ne jos trokšta mūsų kūniškos dvasios, kada mes kalbame, apie Sekmines ir Dieviškos jėgos nužengimą ? Mes norime matyti jėgą ! Tai skamba taip dvasiškai, bet kaip daug tame žmogaus išaukštinimo mūsų nešvariuose motyvuose ? Mes norime pasirodyti apsirengę šita jėga, kuri daro didelius darbus.

Kokį kontrastą šitame padarė Jėzus, stovėdamas prieš savo kaltintojus. Avinėlis, kuris tylėdamas ėjo skerdimui. Kokia „jėga“ Jėzus triumfasvo prieš tamsos jėgas ? Jų jėga buvo žydų religinės aukštuomenės sąjunga su Romos valdžia, tai yra tai iš ko susidaro pasaulio ir religijos jėga. Jėzus šitoms jėgoms pasirodė Kristaus jėga, tylėjimu, pažeminimu, kentėjimais, silpnumu, ir galų gale mirtimi.

Štai tokia jėga turi būti apreikšta bažnyčiai. Tai kvailumo ir silpnumo jėga. Tai jėga neturinti nieko bendro su jūsų pačių gabumais. Tai jėga pasiruošusi būti silpna, kad Jo gyvenimas būtų apreikštas. Ta jėga neįgijama įprastomis bažnyčios aplinkybėmis, kur mes būname kartu ne tiek ilgai ir intensyviai, kad mūsų silpnumą būtų galima atverti ir apreikšti. Mes turime trokšti tokio stipraus tarpusavio ryšio, kuris iš tikrųjų nutraukia, bet kokias kaukes ir parodo kokie mes esme iš tikrųjų nuogi ir įpatingai tai kokie mes beviltiški be Dievo.Tai pasiruošimas pasiduoti į nelaisvę ir atsidurti suvaržymuose ir apribojimuose.

Iki to laiko kol mūsų norai aukščiau, kad ir dvasinėje plotmėje, mes vis dar jausimę žmogišką smarvę.Mes vis dar turime savo kvapą tuo ir skiriasi tušti darbai nuo jėgos darbų. Jėgos vaisius atsiranda iš silpnumo tų, kurie buvo nuniokoti ir paiimti į nelaisvę, tuo metu kūno silpnumo vaisiai yra gyvenimas, vis dar gyvenantis dėl savęs ir reikalujantis savo. Todėl tas kuris atveria savę, kad būtų nugalėtas, nereiškia jokių reikalvimų ir nepalieka jokios sienos, už kurios jis galėtų pasislėpti. Būti pilnai išsiliejusiu, reiškia likti be jokios apsaugos. Mes neturime „atsakymo“ - mes liekame kvaili ir visiškai silpni. Tai toks pats „išorinis daiktas“ viduje, kurio Dievas trokšta.

Aš galvoju apie bendruomenę, mūsų pačių bendruomenėje ir apie tuos, kurie išėjo per praėjusius metus, todėl kad „ tai ar kita buvo neteisinga, tokia tai situacija mus nervino arba tam vyresniajam trūko kai ko, tas nedirbo ir iš viso tai nebuvo laiminga ir klestinti bendruomenė“. Galvoju Dievas niekada neturėjo prielaidos, kad mūsų bendruomenė būtų „laiminga“ ir „klestinti“ tuo metu. Bet tai buvo Dievo duota galimybė išsilaisvinti nuo žmogiškos smarvės ir nuo pačių saves. Tai buvo vienintelė būsena, kuri galėjo aptikti ir išryškinti mūsų vidų, bet kadangi mes buvome tokie įsitikinę , pilni protingų idėjų, apie tai kokia turi būti bendruomenė, o mūsų nesutapo su tuo, tai savo susierzinime ir nusivylime, pamatę kažkur kažką patraukliau, mes išėjome.

Kiekvienas krikščionis turi patirti visų bendruomenės santykių reikalavimus. Tai ne pasirinkimo klausimas, nes jokia kita priemonė neparuoš mūsų toms sąlygoms, su kuriomis mums teks susidurti, netolimoje ateityje. Vien tik sekamdieniniai susirinkimai niekada neišryškins mūsų tikros būsenos.

Įprastose bažnytinėse sąlygose mes negalėsime būti išbandyti pilnai, nežiūrint į tai kaip mes begalvotume gerai apie save. Žmogus leidęs nugalėti save, pasiruošęs stovėti tokioje situacijoje, kur jam reiks susidurti su smarvę ir nesugebėjimu, tiek savo, tiek ir tų šventųjų, kurie sujungti su jumis. Jo humaniški ir romantiški įsivaizdavimai, net gi turinyts tiesioginį ryšį su tikėjimu, turi būti sudaužyti ir išnaikinti, kol jis bus pilnai sunaikintas. Jūs negalėsite judėti toliau, bet būtent tada atsivers galimybė pasirodyti palaimintai vilčiai. Tada tikrai prasideda gyvenimas. Šitoje vietoje Dievas, tampa Dievu. Būtent čia Jis pradeda atverti Savo valią ir Savo kelią ir aprūpina energija toje pačioje vietoje, kur mūsų pačių pastangos gėdingai pralaimi. Ar daugelis iš mūsų pasiruošę nusižeminti iki tokio žmogiškų galimybių dugno, kad tik po to galėtų kopti aukštyn ?

Kad parodyti ateinančią Karalystę, visų pirma turi ateiti sugriuvimas, gedinga nesėkmė ir žlugimas. Vienokiu ar kitokiu atveju, jūs negalite apeiti šitų sąlygų ir statyti amžiną karalystę, jeigu iš pradžių nebus kai kas sugriauta. Bažnyčioje ir yra ta esmė, kuri yra duota Dievo, kad parodyti tai kas niekada bus neįmanoma pademonstruoti pasaulyje. Pasaulis nenori išbandyti pergyvenimų. Jam norisi, kad visikas tekėtų sklandžiai, efektyviai ir suderintai. Pačiame žmoguje yra kai kas, kas yra pasibjaurėjimas Dievui: jo užtikrintumas, visažinystė, jo žinių bagažas, tame kaip reikia pravesti susirinkimus ir vykdyti tarnavimą.kurti organizacijas ir įgyvendinti programas ir visa tai vardan Kristaus, bet tai visiškai priešinga Jo Dvasiai. Kvailumo, silpnumo ir nesugebėjimo dvasia, tai dvasia, kuri nugali šio pasaulio valdžias. Tai ir yra tikėjimas. Ar mes pasakėme šitam : „Taip“ ?