Mūsų silpnybė - stiprybė !
Tikėjimas vienas iš svarbiausių mūsų tikinčių sąvybių. Kaip mes suprantame tą tikėjimą ? Dažnai visi sako aš tikiu Dievu ir to pakanka, bet ar tikrai to pakanka ? Ką reiškia tikėti Dievu ?
Padaryti surūgusį veidelį, nulesiti galvą ir dar ašarėle nubraukti, muštis į krutinę kristi prie visų ant kelių ( ant scenos efektas didesnis ) ir vaizduoti tikėjimą ? Ištarti daug gražių už širdies griebiančių žodžių ? Padaryti daug gerų darbų savo jėgomis ? Ne, tai dar ne tikėjmas Deivu.
Jeigu mes žiūrime į bibliją tai pats didžiausias tikėjimas yra mūsų silpnumas, o ne mūsų stiprybė. Labai dažnai mes matome atvirkštinį variantą negu bibljoje, tai lyderystė. Ar Jėzui reikalingi kūniški lyderiai ? Ne. Jam reikalingi silni. Kodėl paklausit ? O gi todėl, kad kuo mes silnesni , tuo labiau mes parodome pasitikėjimą Juo. Mūsų silnume, auga Jėzaus jėga. Jezui nereikia mūsų kūniškai išugdytų lyderio sąvybių, mūsų super gerų bibijos studijų, per kurias mes išmokstame cituoti Dievo žodį atmintinai. Dvasinių lyderių nebūna, ten būna vergai, tarnai, kaliniai !!! Kaip Paulius, kuris visa savo gyvenimą buvo mokomas lyderystės, bet pažinęs Kristų pasakė:
Fil.3:7 Bet tai, kas man buvo laimėjimas, dėl Kristaus palaikiau nuostoliu.
8 O taip! Aš iš tikrųjų visa laikau nuostoliu dėl Kristaus Jėzaus, mano Viešpaties, pažinimo didybės. Dėl Jo aš praradau viską ir viską laikau sąšlavomis, kad laimėčiau Kristų
Dėja, bet šiuolaikinės bažnyčios yra kūniškų lyderių mokyklos, t.y., farizėjų sadukėjų mokslus nešančios. Pažiūrėkime į bibliją kaip elgėsi Jėzus ? Ar Jis iki tol kol nužengė ant Jo Šv.dvasia, buvo mokomas farizėjų mokyklose ? Ne, Dievas taip sutvarkė, kad Jis augo ne prie Gamalelio kojų ar Jeruzalėje ar dar kokiame nors žydų garasiame mieste, bet Nazarete iš kurio, Natanaelis sako nieko gero negali būti.
Jn.1:45 Pilypas sutiko Natanaelį ir sako jam: „Radome Tą, apie kurį rašė Mozė Įstatyme ir pranašai – Jėzų iš Nazareto, Juozapo sūnų“.
46 Natanaelis jam tarė: „Ar iš Nazareto gali būti kas gero?“ Pilypas atsakė: „Ateik ir pažiūrėk!“
Jn 7:41 Kiti tvirtino: „Jis Kristus!“ Dar kiti prieštaravo: „Nejaugi Kristus ateitų iš Galilėjos?
42 Argi Raštas nesako, jog Kristus ateis iš Dovydo palikuonių, iš Betliejaus miestelio, iš kur kilo Dovydas?“
Kaip matome Dievas neleido, kad kažkokie kūniški lyderiai mokintų Jėzų ir darytų iš Jo lyderį. Lyderis turi sąvybę, kuri netinka Viešpačiui. Jis negali paklusti, o kaip žinome, Dievui labiausiai patinka paklusnūs. Pažiūrėkime į pranašus ir apaštalus, juos išskirtinai skiria ne žmogus, o būtent Dievas ir juos asmeniškai mokina, o ne pranašu mokyklose.
Kaip auga mūsų paklusnumas ? Jis auga pasitikėjime Juo ar Jame. Pažiūrėkime į tuos pačius pranašus, jų pagrindinė sąvybė, buvo paklusnumas. Labai geras pvz., yra Mozė. Augo faraono namuose iš moko visos ten mokomos lyderystės, ten silpnumo ir paklusnumo nemokino. Mes matome kokia buvo kieta lyderio faraono širdies ir kaip jis nenorėjo išlesiti žydų tautos. Mozė, kuris norėjo padėti savo broliams pradžioje savo kūniškomis jėgomis užmušė egiptietį, taip norėdamas apginti savo tautiečius. Bet tokia pagalba nesuveikė ir Mozė lyderis išsigandęs pabėgo. Toliau jis daugybe metų dirbo savo uošviui, kol galų gale Jam Viešpats įsakė eiti išvesti savo tautą. Ir pažiūrėkime ką atsakė Mozė, kuris buvo faraono namuose išmokintas lyderystės.
Iš.3:10 Taigi dabar eik. Aš siunčiu tave pas faraoną, kad išvestum iš Egipto mano tautą, Izraelio vaikus!“
11 Mozė atsakė Dievui: „Kas aš, kad eičiau pas faraoną ir išvesčiau iš Egipto izraelitus?“
Visų pirma Dievas iškratė iš Mozės visą lyderystę, pasitikėjimą kūniškom jėgom, tam, kad jis galėtų remtis Dievu paklusnume. Pažiūrėkime ką atsakė Dievas Mozei.
12 Dievas atsakė: „Aš būsiu su tavimi! Štai ženklas, kad Aš tave siunčiu: kai išvesi tautą iš Egipto, jūs tarnausite Dievui ant šito kalno“.
AŠ BŪSIU SU TAVIM !!! Štai kur tikėjimo esmė. Ir po to mes matome, kaip Mozei sekėsi. Iš lyderio nieko neliko, net iškalbos kūniškos nebeliko, reikėjo Aronui tautai viską perduoti, pats negalėjo. Bet Dievas buvo su Mozę ir jo silnume darė daug stebuklų ir žmonės bijojo Mozės, net pažiūrėti į jo šytintį veidą bibjojo.
Mūsų kūniškumas, turi mirti tam, kad Viešpats galėtų veikti per mus. Paulius sakė:
1Kor.15:31 Prisiekiu savo pasididžiavimu – jumis, broliai, mūsų Viešpatyje Jėzuje Kristuje, jog aš kasdien mirštu!
Lk.15:33 Taip pat kiekvienas iš jūsų, kuris neatsižada viso, ką turi, negali būti mano mokinys“.
Ef.4:20 Bet jūs ne taip pažinote Kristų!
21 Juk iš Jo girdėjote ir Jame išmokote, – nes tiesa yra Jėzuje, –
22 kad privalu atsižadėti senojo žmogaus ankstesnio gyvenimo būdo, žlugdančio apgaulingais geismais,
23 atsinaujinti savo proto dvasioje
24 ir apsirengti nauju žmogumi, sutvertu pagal Dievą teisume ir tiesos šventume.
Ko mes turime atsižadėti ? Kam turime mirti ? Kūniškumo, kūniškumui !!! Kitais žodžiais mes turime pasiduoti visame kame Dievui paklunumu ir nesiremti savo jėgomis. Ar visi talentai, su kurias mes gimėme ne Dievo mums duoti ? Ar mums juos kūniškai reikia lavinti ar vis dėl to pasitikėti Dievu, kad Jis jais ir pasinuodos taip kai Jam reikia ? Mes šiame pasaulyje, ne dėl savo norų atsiradome, o dėl Dievo norų ir Jis žino geriausiai, kaip mūsų talentus, kuriuos mums davė panaudoti. Jo tikslams, o ne mūsų.
Zacharijo 12:8 Tuomet Viešpats apgins Jeruzalės gyventojus, silpniausias iš jų taps kaip Dovydas, o Dovydo namai – kaip Dievas, lyg Viešpaties angelas priešais juos.
Pažiūrėkim į pirmą karalių Saulių, kurį Dievas išsirinko ir kodėl. Ne todėl, kad jis buvo aukštesnis negu kiti ir gražus, bet todėl, kad jis buvo silpnas ir Saulius pradžioje pakluso Dievui ir viskas buvo gerai, bet kai Saulius, pasijautė karaliumi ir panaudojo savo kūniškas jėgas, jis nepakluso Dievo pranašo balsui ir tai labai nepatiko Dievui ir iš Jo karalystė buvo atimta ir atiduota kam ? O gi silpnam Dovydui.
Ir jeigu mes žiūrėsime į visus pranašus, jie visi pasižymėjo silpnumu, kuriame auga paklusnumas ir pasitikėjimas Dievu, o ne savo jėgomis. Pažiūrėkime į apaštalus. Petras, kol nebuvo nužengusi Šv.dvasia ir mokinti Jėzų bandė savo supratimu ir kalaviju ausį nukirto. Ir kiti mokiniai taip pat buvo visiškai kuniški ir tikėjo, kad Jėzus bus lyderis ir išlaisvins žydus iš Romos imperijos ir bus atkurtas kūniškas Izraelis. Žydai Jėzų net norėjo karaliumi padaryti.
Bet Jėzus, buvo silpnas, o Dievas jame stiprus ir mes matome kaip veikė Dievas Jėzaus silpnume ? Jėzus sugebėjo nepadarydamas nė vienos nuodėmės, tapti auka už mus visus. Jokių lyderio sąvybių, visiškas nulis kūniškom jėgom ir pasitikėjimas Dievu iki mirties.
Ir tik kai ant apašalų nužengė Šv.dvasia, tik tada apaštalai suvokė kame esmė, kokie jie turi būti. Ir tai dar ne iki galo suprato, nes Petras ir net Barnabas sugebėdavo pasiduoti kūniškumui:
Gal.2:11 Kai Petras atvyko į Antiochiją, aš jam pasipriešinau į akis, nes jis nusižengė.
12 Mat prieš atvykstant kai kuriems nuo Jokūbo, jis valgydavo su pagonimis; bet kai tie atvyko, jis atsitraukė ir vengė jų, bijodamas apipjaustytųjų.
13 Kartu su juo veidmainiavo ir kiti žydai, netgi Barnabas pasidavė veidmainystei.
Kaip matome iš daugelio pvz., mūsų tikėjimas Dievu slypi mūsų silpnumu t.y, nepasikliovime savo kūniškomis jėgomis, ne ugadant lyderio sąvybes, bet šalinant jas iš savo gyvenimo. Lyderiai niekada neįeis į Dievo karalyste, lyderiai yra priešingybė tam ko atėjo Viešpats. Jėzus pasakė:
Mato 9:13 ... Aš atėjau šaukti ne teisiųjų, bet nusidėjėlių atgailai“.
Tai yra tų, kurie sugeba pripažinti, kad jie savo kūniškomis jėgomis nusivažiavo į nuodėmę ir iš jos savo lyderio jėgomis išlipti negali. Dėl to jie atgailauja ir prašo Dievo pagalbos. Na o jeigu mes prašome Dievo pagalbos tai būkim geri užleiskim vietą Jam veikti mumyse, kaip tai padarė Abramos ir tapo mūsų visų tėvu.
P.S. Paskaitykite dar 2Kor., 12-13 skyrius, ką apie tai sako Paulius.
Būkit palaiminti
A.R.
Tikėjimas vienas iš svarbiausių mūsų tikinčių sąvybių. Kaip mes suprantame tą tikėjimą ? Dažnai visi sako aš tikiu Dievu ir to pakanka, bet ar tikrai to pakanka ? Ką reiškia tikėti Dievu ?
Padaryti surūgusį veidelį, nulesiti galvą ir dar ašarėle nubraukti, muštis į krutinę kristi prie visų ant kelių ( ant scenos efektas didesnis ) ir vaizduoti tikėjimą ? Ištarti daug gražių už širdies griebiančių žodžių ? Padaryti daug gerų darbų savo jėgomis ? Ne, tai dar ne tikėjmas Deivu.
Jeigu mes žiūrime į bibliją tai pats didžiausias tikėjimas yra mūsų silpnumas, o ne mūsų stiprybė. Labai dažnai mes matome atvirkštinį variantą negu bibljoje, tai lyderystė. Ar Jėzui reikalingi kūniški lyderiai ? Ne. Jam reikalingi silni. Kodėl paklausit ? O gi todėl, kad kuo mes silnesni , tuo labiau mes parodome pasitikėjimą Juo. Mūsų silnume, auga Jėzaus jėga. Jezui nereikia mūsų kūniškai išugdytų lyderio sąvybių, mūsų super gerų bibijos studijų, per kurias mes išmokstame cituoti Dievo žodį atmintinai. Dvasinių lyderių nebūna, ten būna vergai, tarnai, kaliniai !!! Kaip Paulius, kuris visa savo gyvenimą buvo mokomas lyderystės, bet pažinęs Kristų pasakė:
Fil.3:7 Bet tai, kas man buvo laimėjimas, dėl Kristaus palaikiau nuostoliu.
8 O taip! Aš iš tikrųjų visa laikau nuostoliu dėl Kristaus Jėzaus, mano Viešpaties, pažinimo didybės. Dėl Jo aš praradau viską ir viską laikau sąšlavomis, kad laimėčiau Kristų
Dėja, bet šiuolaikinės bažnyčios yra kūniškų lyderių mokyklos, t.y., farizėjų sadukėjų mokslus nešančios. Pažiūrėkime į bibliją kaip elgėsi Jėzus ? Ar Jis iki tol kol nužengė ant Jo Šv.dvasia, buvo mokomas farizėjų mokyklose ? Ne, Dievas taip sutvarkė, kad Jis augo ne prie Gamalelio kojų ar Jeruzalėje ar dar kokiame nors žydų garasiame mieste, bet Nazarete iš kurio, Natanaelis sako nieko gero negali būti.
Jn.1:45 Pilypas sutiko Natanaelį ir sako jam: „Radome Tą, apie kurį rašė Mozė Įstatyme ir pranašai – Jėzų iš Nazareto, Juozapo sūnų“.
46 Natanaelis jam tarė: „Ar iš Nazareto gali būti kas gero?“ Pilypas atsakė: „Ateik ir pažiūrėk!“
Jn 7:41 Kiti tvirtino: „Jis Kristus!“ Dar kiti prieštaravo: „Nejaugi Kristus ateitų iš Galilėjos?
42 Argi Raštas nesako, jog Kristus ateis iš Dovydo palikuonių, iš Betliejaus miestelio, iš kur kilo Dovydas?“
Kaip matome Dievas neleido, kad kažkokie kūniški lyderiai mokintų Jėzų ir darytų iš Jo lyderį. Lyderis turi sąvybę, kuri netinka Viešpačiui. Jis negali paklusti, o kaip žinome, Dievui labiausiai patinka paklusnūs. Pažiūrėkime į pranašus ir apaštalus, juos išskirtinai skiria ne žmogus, o būtent Dievas ir juos asmeniškai mokina, o ne pranašu mokyklose.
Kaip auga mūsų paklusnumas ? Jis auga pasitikėjime Juo ar Jame. Pažiūrėkime į tuos pačius pranašus, jų pagrindinė sąvybė, buvo paklusnumas. Labai geras pvz., yra Mozė. Augo faraono namuose iš moko visos ten mokomos lyderystės, ten silpnumo ir paklusnumo nemokino. Mes matome kokia buvo kieta lyderio faraono širdies ir kaip jis nenorėjo išlesiti žydų tautos. Mozė, kuris norėjo padėti savo broliams pradžioje savo kūniškomis jėgomis užmušė egiptietį, taip norėdamas apginti savo tautiečius. Bet tokia pagalba nesuveikė ir Mozė lyderis išsigandęs pabėgo. Toliau jis daugybe metų dirbo savo uošviui, kol galų gale Jam Viešpats įsakė eiti išvesti savo tautą. Ir pažiūrėkime ką atsakė Mozė, kuris buvo faraono namuose išmokintas lyderystės.
Iš.3:10 Taigi dabar eik. Aš siunčiu tave pas faraoną, kad išvestum iš Egipto mano tautą, Izraelio vaikus!“
11 Mozė atsakė Dievui: „Kas aš, kad eičiau pas faraoną ir išvesčiau iš Egipto izraelitus?“
Visų pirma Dievas iškratė iš Mozės visą lyderystę, pasitikėjimą kūniškom jėgom, tam, kad jis galėtų remtis Dievu paklusnume. Pažiūrėkime ką atsakė Dievas Mozei.
12 Dievas atsakė: „Aš būsiu su tavimi! Štai ženklas, kad Aš tave siunčiu: kai išvesi tautą iš Egipto, jūs tarnausite Dievui ant šito kalno“.
AŠ BŪSIU SU TAVIM !!! Štai kur tikėjimo esmė. Ir po to mes matome, kaip Mozei sekėsi. Iš lyderio nieko neliko, net iškalbos kūniškos nebeliko, reikėjo Aronui tautai viską perduoti, pats negalėjo. Bet Dievas buvo su Mozę ir jo silnume darė daug stebuklų ir žmonės bijojo Mozės, net pažiūrėti į jo šytintį veidą bibjojo.
Mūsų kūniškumas, turi mirti tam, kad Viešpats galėtų veikti per mus. Paulius sakė:
1Kor.15:31 Prisiekiu savo pasididžiavimu – jumis, broliai, mūsų Viešpatyje Jėzuje Kristuje, jog aš kasdien mirštu!
Lk.15:33 Taip pat kiekvienas iš jūsų, kuris neatsižada viso, ką turi, negali būti mano mokinys“.
Ef.4:20 Bet jūs ne taip pažinote Kristų!
21 Juk iš Jo girdėjote ir Jame išmokote, – nes tiesa yra Jėzuje, –
22 kad privalu atsižadėti senojo žmogaus ankstesnio gyvenimo būdo, žlugdančio apgaulingais geismais,
23 atsinaujinti savo proto dvasioje
24 ir apsirengti nauju žmogumi, sutvertu pagal Dievą teisume ir tiesos šventume.
Ko mes turime atsižadėti ? Kam turime mirti ? Kūniškumo, kūniškumui !!! Kitais žodžiais mes turime pasiduoti visame kame Dievui paklunumu ir nesiremti savo jėgomis. Ar visi talentai, su kurias mes gimėme ne Dievo mums duoti ? Ar mums juos kūniškai reikia lavinti ar vis dėl to pasitikėti Dievu, kad Jis jais ir pasinuodos taip kai Jam reikia ? Mes šiame pasaulyje, ne dėl savo norų atsiradome, o dėl Dievo norų ir Jis žino geriausiai, kaip mūsų talentus, kuriuos mums davė panaudoti. Jo tikslams, o ne mūsų.
Zacharijo 12:8 Tuomet Viešpats apgins Jeruzalės gyventojus, silpniausias iš jų taps kaip Dovydas, o Dovydo namai – kaip Dievas, lyg Viešpaties angelas priešais juos.
Pažiūrėkim į pirmą karalių Saulių, kurį Dievas išsirinko ir kodėl. Ne todėl, kad jis buvo aukštesnis negu kiti ir gražus, bet todėl, kad jis buvo silpnas ir Saulius pradžioje pakluso Dievui ir viskas buvo gerai, bet kai Saulius, pasijautė karaliumi ir panaudojo savo kūniškas jėgas, jis nepakluso Dievo pranašo balsui ir tai labai nepatiko Dievui ir iš Jo karalystė buvo atimta ir atiduota kam ? O gi silpnam Dovydui.
Ir jeigu mes žiūrėsime į visus pranašus, jie visi pasižymėjo silpnumu, kuriame auga paklusnumas ir pasitikėjimas Dievu, o ne savo jėgomis. Pažiūrėkime į apaštalus. Petras, kol nebuvo nužengusi Šv.dvasia ir mokinti Jėzų bandė savo supratimu ir kalaviju ausį nukirto. Ir kiti mokiniai taip pat buvo visiškai kuniški ir tikėjo, kad Jėzus bus lyderis ir išlaisvins žydus iš Romos imperijos ir bus atkurtas kūniškas Izraelis. Žydai Jėzų net norėjo karaliumi padaryti.
Bet Jėzus, buvo silpnas, o Dievas jame stiprus ir mes matome kaip veikė Dievas Jėzaus silpnume ? Jėzus sugebėjo nepadarydamas nė vienos nuodėmės, tapti auka už mus visus. Jokių lyderio sąvybių, visiškas nulis kūniškom jėgom ir pasitikėjimas Dievu iki mirties.
Ir tik kai ant apašalų nužengė Šv.dvasia, tik tada apaštalai suvokė kame esmė, kokie jie turi būti. Ir tai dar ne iki galo suprato, nes Petras ir net Barnabas sugebėdavo pasiduoti kūniškumui:
Gal.2:11 Kai Petras atvyko į Antiochiją, aš jam pasipriešinau į akis, nes jis nusižengė.
12 Mat prieš atvykstant kai kuriems nuo Jokūbo, jis valgydavo su pagonimis; bet kai tie atvyko, jis atsitraukė ir vengė jų, bijodamas apipjaustytųjų.
13 Kartu su juo veidmainiavo ir kiti žydai, netgi Barnabas pasidavė veidmainystei.
Kaip matome iš daugelio pvz., mūsų tikėjimas Dievu slypi mūsų silpnumu t.y, nepasikliovime savo kūniškomis jėgomis, ne ugadant lyderio sąvybes, bet šalinant jas iš savo gyvenimo. Lyderiai niekada neįeis į Dievo karalyste, lyderiai yra priešingybė tam ko atėjo Viešpats. Jėzus pasakė:
Mato 9:13 ... Aš atėjau šaukti ne teisiųjų, bet nusidėjėlių atgailai“.
Tai yra tų, kurie sugeba pripažinti, kad jie savo kūniškomis jėgomis nusivažiavo į nuodėmę ir iš jos savo lyderio jėgomis išlipti negali. Dėl to jie atgailauja ir prašo Dievo pagalbos. Na o jeigu mes prašome Dievo pagalbos tai būkim geri užleiskim vietą Jam veikti mumyse, kaip tai padarė Abramos ir tapo mūsų visų tėvu.
P.S. Paskaitykite dar 2Kor., 12-13 skyrius, ką apie tai sako Paulius.
Būkit palaiminti
A.R.
