Kristaus pilnatvė
Kritaus asmenybė turi tris charkteringus bruožus, kurie turi būti kaip pas kiekvieną tikintį, taip ir „Bažnyčioje, kuri yra jo Kūnas“:
1) Dvasiškumas;
2) Dominavimas dangiško prieš žemišką;
3) Universalumas.
Dažnai Pauliaus laiškai prieštarauja kitų apaštalų laiškams, kad diskredituoti visą Dievo apreiškimą. Tiesą sakant, skirtumas tarp jų yra ne esmė, o apreiškimo lygis, kuris apšviečia Kristaus pilnatvę.
Visi apaštalai turėjo : atgalią, gimimą iš aukšto, krikštą, Šventą Dvasią, atpirkimą, pašventimą, Viešpaities sugįžimo lūkesčius ir t.t. Skitumai atsiranda tik požiūryje į bažnyčią.
Dvylika Apaštalų visada išsiskirdavo žydus nuo pagonių. Jie pamoklaudavo tiek vieniems tiek kitiems, bet išskirdavo kriskščionis iš judėjų ir krikščionis iš pagonių.
Pauliui kryžius ženkliai naikina bet kokias pertvaras tarp vienų ir kitų. Dabar yra „naujas žmogus“ ir negali būti ir kalbos, apie žydą ir graiką.
∙ Pauliaus laiškuose yra naujas apreiškimas apie dangaus gamtą ir universalų Bažnyčios charakterį, kuri yra Kristaus kūnas
Laiško glatams argumentai: kad įvyktų dangiška, turi būti išnaiknta žemiška sistema – judaizmas, turėjo tik laikiną charkterį.
Galatams 2:11-14 aprašomas incidentas, pavyzdinis. Kaip judaizmo pasekėjas, Jokūbas vaidino svarbų vaidmenį. Palikęs sostinę, Petras išėjo iš po jo įtakos ir įstojo į bendrystę su Antiochijos bažnyčia, naudodamasis šlovinga laisve, kuri sudaro Kristaus pilnatvę.Ir kas įvyko ? Atėjusieji iš Jeruzalės leido jam suprasti, kad jis peržengė motininės bažnyčios ribas. Atsidūres tarp Pauliaus universalumo ir Jokūbo judaizmo, vargšas Petras pradeda abejoti ir dėl baimės prieš žmones pasitraukia nuo apreikimo pilnatvės į kurią jis įėjo.
Jeigu mes norime vaikščioti „atnaujinti gyvenime“ Dieve, būtina būti laisviems nuo žmonių, netgi jeigu jie yra bažnyčios šulai. Reikia griežtai paskyti : Mes atsisakome pamesti, bet ką iš Kristaus pilnatvės dėl (taip vadinamų) mūsų brolių nuomonės“.
Pauliaus pozicija – tai pozocija absoliučios nepriklausomybės nuo įvairių įsigaliojusių formų įtakos ir autoritetų, kurie kompromituoja arba apriboja Kristaus pilnatvę.Jis laisva valia atriboja save nuo visko kas yra sukurta žmogiškuose tarnavimuose. Ir tai paminėdamas (Galatams 2:2-6) Paulius patikslina: „Dievas neatsižvelgia į jokius žmogiškus asmenis“ t. y., jeigu žmogus naudojasi žmogišku autoritetu žemėje, tai nereiškia, kad jis turi tokį pat autoritetą Dievo akyse.
Taip viskas ir vyksta su tradicine ir organizuota šiuolaikine krikščionybe. Tai yra nustatyta tvarka ir apie ją galima paskyti daug gero. Bet kada pareiškia, kad tokia tvarka yra nustatyta Dievo ir kad apie tokią tvarką galiam sakyti tik gerai, iškyla klausimas: „Nejaugi tai paskutinis Dievo ištartas žodis ? Nejaugi tai ir yra pilnatvė ?“
Žemiškos sistemos įveda tam tirką tironiją. Jos gali pasipriešinti Dievo pilnatvei. Paulius tai aptiko kitų apašatalų gyvenimuose. Kai jis norėjo parodyti tikrą prigimtį „Bažnyčios kuri yra Jo kūnas“ tobulos tiesos šviesoje, jis susidūrė su apaštalų rato nesupratimu.
∙ Nenuvertindami kitų apaštalų vertės, mes pripažįstame, kad jie padėjo pamatus (Apr..21, 14). Bet Paulius – „išmintingas architektas“, kurio tarnavimas visų pirma buvo skirtas auštutinio Dievo namo aukštui. Dėkodami jam mes suprantame bažnyčią kaip visuotine, dangišką ir dvasinį organizmą.
Mūsų tikslas turi būti Kristaus pilnatvė. Jeigu mes jos siekiame, jeigu mes trokštam jos iš visos širdies, Dievas būtinai parodys jums, kur ji yra. Jis nori , kad mes būtume praktiškai pasiruošę įeiti į jo užmačia. Paulius už tai sumokėjo labai didelę kainą. Apaštalai nesugebėjo sekti paskui jį šituo keliu ir jis buvo beveik vienas iki pat galo. Bet kaip nuostabu būti vienam, turint Kristaus pilnatvę !
Ostinas Sparksas
Kritaus asmenybė turi tris charkteringus bruožus, kurie turi būti kaip pas kiekvieną tikintį, taip ir „Bažnyčioje, kuri yra jo Kūnas“:
1) Dvasiškumas;
2) Dominavimas dangiško prieš žemišką;
3) Universalumas.
Dažnai Pauliaus laiškai prieštarauja kitų apaštalų laiškams, kad diskredituoti visą Dievo apreiškimą. Tiesą sakant, skirtumas tarp jų yra ne esmė, o apreiškimo lygis, kuris apšviečia Kristaus pilnatvę.
Visi apaštalai turėjo : atgalią, gimimą iš aukšto, krikštą, Šventą Dvasią, atpirkimą, pašventimą, Viešpaities sugįžimo lūkesčius ir t.t. Skitumai atsiranda tik požiūryje į bažnyčią.
Dvylika Apaštalų visada išsiskirdavo žydus nuo pagonių. Jie pamoklaudavo tiek vieniems tiek kitiems, bet išskirdavo kriskščionis iš judėjų ir krikščionis iš pagonių.
Pauliui kryžius ženkliai naikina bet kokias pertvaras tarp vienų ir kitų. Dabar yra „naujas žmogus“ ir negali būti ir kalbos, apie žydą ir graiką.
∙ Pauliaus laiškuose yra naujas apreiškimas apie dangaus gamtą ir universalų Bažnyčios charakterį, kuri yra Kristaus kūnas
Laiško glatams argumentai: kad įvyktų dangiška, turi būti išnaiknta žemiška sistema – judaizmas, turėjo tik laikiną charkterį.
Galatams 2:11-14 aprašomas incidentas, pavyzdinis. Kaip judaizmo pasekėjas, Jokūbas vaidino svarbų vaidmenį. Palikęs sostinę, Petras išėjo iš po jo įtakos ir įstojo į bendrystę su Antiochijos bažnyčia, naudodamasis šlovinga laisve, kuri sudaro Kristaus pilnatvę.Ir kas įvyko ? Atėjusieji iš Jeruzalės leido jam suprasti, kad jis peržengė motininės bažnyčios ribas. Atsidūres tarp Pauliaus universalumo ir Jokūbo judaizmo, vargšas Petras pradeda abejoti ir dėl baimės prieš žmones pasitraukia nuo apreikimo pilnatvės į kurią jis įėjo.
Jeigu mes norime vaikščioti „atnaujinti gyvenime“ Dieve, būtina būti laisviems nuo žmonių, netgi jeigu jie yra bažnyčios šulai. Reikia griežtai paskyti : Mes atsisakome pamesti, bet ką iš Kristaus pilnatvės dėl (taip vadinamų) mūsų brolių nuomonės“.
Pauliaus pozicija – tai pozocija absoliučios nepriklausomybės nuo įvairių įsigaliojusių formų įtakos ir autoritetų, kurie kompromituoja arba apriboja Kristaus pilnatvę.Jis laisva valia atriboja save nuo visko kas yra sukurta žmogiškuose tarnavimuose. Ir tai paminėdamas (Galatams 2:2-6) Paulius patikslina: „Dievas neatsižvelgia į jokius žmogiškus asmenis“ t. y., jeigu žmogus naudojasi žmogišku autoritetu žemėje, tai nereiškia, kad jis turi tokį pat autoritetą Dievo akyse.
Taip viskas ir vyksta su tradicine ir organizuota šiuolaikine krikščionybe. Tai yra nustatyta tvarka ir apie ją galima paskyti daug gero. Bet kada pareiškia, kad tokia tvarka yra nustatyta Dievo ir kad apie tokią tvarką galiam sakyti tik gerai, iškyla klausimas: „Nejaugi tai paskutinis Dievo ištartas žodis ? Nejaugi tai ir yra pilnatvė ?“
Žemiškos sistemos įveda tam tirką tironiją. Jos gali pasipriešinti Dievo pilnatvei. Paulius tai aptiko kitų apašatalų gyvenimuose. Kai jis norėjo parodyti tikrą prigimtį „Bažnyčios kuri yra Jo kūnas“ tobulos tiesos šviesoje, jis susidūrė su apaštalų rato nesupratimu.
∙ Nenuvertindami kitų apaštalų vertės, mes pripažįstame, kad jie padėjo pamatus (Apr..21, 14). Bet Paulius – „išmintingas architektas“, kurio tarnavimas visų pirma buvo skirtas auštutinio Dievo namo aukštui. Dėkodami jam mes suprantame bažnyčią kaip visuotine, dangišką ir dvasinį organizmą.
Mūsų tikslas turi būti Kristaus pilnatvė. Jeigu mes jos siekiame, jeigu mes trokštam jos iš visos širdies, Dievas būtinai parodys jums, kur ji yra. Jis nori , kad mes būtume praktiškai pasiruošę įeiti į jo užmačia. Paulius už tai sumokėjo labai didelę kainą. Apaštalai nesugebėjo sekti paskui jį šituo keliu ir jis buvo beveik vienas iki pat galo. Bet kaip nuostabu būti vienam, turint Kristaus pilnatvę !
Ostinas Sparksas
