KAS YRA BAŽNYČIA?
Dievas Bažnyčia reiškia ne tik priklausymą krikščionių konfesijai. Krikščionių bažnyčios, kaip formalios organizacijos, Dievo akyse yra ne kas kita, kaip dogminės propagandos ir konfesinės veiklos centrai. Tačiau Dievas trokšta turėti tautą, kuriai ir tarp kurių Kristus būtų viskas, visame kame ir kiekviename. Tai yra Kristaus bažnyčia. Tiesa turi vertę tik tada, kai ji įsisavinama dvasiškai, o ne intelektualiai.
Jei tik žmonės pamatys Kryžių, viskas stos į savo vietas. Viskas sprendžiama per kryžių.
Dažnai kelias į didesnę tarnybą eina per tam tikrus pjūvius, pilnavertis gyvenimas pasiekiamas giliai pasinėrus į mirtį, o dideli laimėjimai – ištveriant skaudžius praradimus. Turėtume tikėtis, kad Dievo darbo rezultatas bus atskleistas giliose, žmogaus akiai neprieinamose sferose.
Būtent tie, kurie geriausiai suvokia savo silpnumą, labiausiai tiki Viešpačiu, laikydami tai savo stiprybe, ir atveria Viešpačiui kelią, kad juose parodytų daugiau Jo stiprybės. Kristaus viešnagė žemėje turėjo dvejopą tikslą. Pirma, Jis atėjo, kad žmogui prieš akis būtų tobulas Dievo įsikūnijimas. Antra, Kristus turėjo parodyti, koks iš tikrųjų turi būti Dievui patinkantis žmogus. Mes galėsime pamatyti, vertinti ir suvokti dangiškosios Bažnyčios, kuri yra Jo kūnas, reikšmę tik tada, kai tai atpažinsime ir įžengsime į savo dangiškąją padėtį Kristuje.
Neįmanoma pamatyti Bažnyčios iš žemės, mes galime ją pamatyti tik iš dangaus. Šventoji Dvasia atveda mus į tą akimirką, kai suvokiame, kokia beviltiška mūsų padėtis, jei Dievas nepadarys stebuklo, savo jėgomis niekada negalėsime tapti panašūs į Kristų. Iš to išplaukia vienintelė galima išvada – tai ne mūsų galioje, o išimtinai Dievo darbas.
T. Ostinas-Sparksas
Dievas Bažnyčia reiškia ne tik priklausymą krikščionių konfesijai. Krikščionių bažnyčios, kaip formalios organizacijos, Dievo akyse yra ne kas kita, kaip dogminės propagandos ir konfesinės veiklos centrai. Tačiau Dievas trokšta turėti tautą, kuriai ir tarp kurių Kristus būtų viskas, visame kame ir kiekviename. Tai yra Kristaus bažnyčia. Tiesa turi vertę tik tada, kai ji įsisavinama dvasiškai, o ne intelektualiai.
Jei tik žmonės pamatys Kryžių, viskas stos į savo vietas. Viskas sprendžiama per kryžių.
Dažnai kelias į didesnę tarnybą eina per tam tikrus pjūvius, pilnavertis gyvenimas pasiekiamas giliai pasinėrus į mirtį, o dideli laimėjimai – ištveriant skaudžius praradimus. Turėtume tikėtis, kad Dievo darbo rezultatas bus atskleistas giliose, žmogaus akiai neprieinamose sferose.
Būtent tie, kurie geriausiai suvokia savo silpnumą, labiausiai tiki Viešpačiu, laikydami tai savo stiprybe, ir atveria Viešpačiui kelią, kad juose parodytų daugiau Jo stiprybės. Kristaus viešnagė žemėje turėjo dvejopą tikslą. Pirma, Jis atėjo, kad žmogui prieš akis būtų tobulas Dievo įsikūnijimas. Antra, Kristus turėjo parodyti, koks iš tikrųjų turi būti Dievui patinkantis žmogus. Mes galėsime pamatyti, vertinti ir suvokti dangiškosios Bažnyčios, kuri yra Jo kūnas, reikšmę tik tada, kai tai atpažinsime ir įžengsime į savo dangiškąją padėtį Kristuje.
Neįmanoma pamatyti Bažnyčios iš žemės, mes galime ją pamatyti tik iš dangaus. Šventoji Dvasia atveda mus į tą akimirką, kai suvokiame, kokia beviltiška mūsų padėtis, jei Dievas nepadarys stebuklo, savo jėgomis niekada negalėsime tapti panašūs į Kristų. Iš to išplaukia vienintelė galima išvada – tai ne mūsų galioje, o išimtinai Dievo darbas.
T. Ostinas-Sparksas